Išėjo abejonės vaikščiot
Po mano sielą su skausmu,
Kaip tos eilutės seno laiško,
Kurį suplėšiau su pykčiu.
Pašiurpo mano siela ašarom,
Užkimusios gumbu gerklės.
Daugiau nenoriu aš klausytis pasakų
Prabudusios senos vilties.
Išbraidė sielą abejonės,
Senų praėjusių jausmų.
Mes esam sugadinti žmonės -
Be pančių nejaučiam sparnų...
ardas
2010-11-12 10:01:32
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Liusija
Sukurta: 2010-11-12 18:21:21
Prasminga, skaudu..... gilūs pamąstymai gražiai susieiliavo, patiko
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-11-12 15:50:10
Sparnai, jei jie yra, visuomet jaučiami kaip ir pančiai.
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2010-11-12 11:15:19
įdomiai čia...
Vartotojas (-a): Medis
Sukurta: 2010-11-12 10:31:50
jausmingai... :)
Vartotojas (-a): Maybe
Sukurta: 2010-11-12 10:27:14
be pančių nejaučiam sparnų - taikliai pasakyta.
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2010-11-12 10:02:38
O gal mes - užgrūdinti?