Akinanti tyla,
Spengianti šviesa žibintų kvartale...
Ar Tau šiandien liūdna?
Ak, nesakyk, kad TAIP...
Tavo numerį renku drebančia ranka...

Esi juk mūras šiandienos dienų,
Pakeliantis didžiausią siaubą – meilę.
Ar kažką praradai?
Ne, nesakyk, kad radai!
Leisk, atspėsiu tavo bėdą:
Šiandien vėl patyrei gyvenimo gėdą.
Hei, tau negali būti liūdna...

Ar pastebėjai, kaip greit
Tu dingai padangėje kaip vėjas...
Argi vėjas būna liūdnas?
O gal vėl pamylėjai tą laukinę gėlę,
Žydinčią čia pat, kvartale?
Ne, prašau, nesakyk, kad Tau liūdna.
Aš vis dar noriu paskęsti tavyje
Kaip ta, kuri guli šalia...

Ar matei, ar pastebėjai?
Mūsų žvilgsniai susitiko...
Spengianti tamsa mus vėl užliejo...
Tavo akyse mačiau aš tavo gėlę...
Ak, Tau juk liūdna!
„Pagailėkite kas nors manęs,
Praradau aš savo lėlę".