žinau kad jūs manim nepatikėsit
net jeigu vėją čiulbantį nukelsiu
nuo žalio stogo vidury dienos

žinau kad vakarai nebūna dviese
kai nukryžiuojam pataluos save
ir net akis užmerkę ilgimės tamsos

kol kas tikiu kad keičiamės į gera
ir augame dangop nors ne visi
sutikim galim šypsodamiesi saulę pasitikt

ir tiesti virpančius pirštus į kelią
ir atspindžiuos it vandeny palikt
kiekvieną kuždesį neramų užgimusį eretiko širdy

balta liepsnelė išdegina kraujagysles griovy
ir vėją čiulbantį nuvalo nuo atminties nuo stogo žalio
lieku tik aš su kryžiumi nakty

žinodama kiekvienas gali
tik ne kiekvienas nori
likt