Balta paukštė
šiaudinėj pastogėj
kaukši
sušlapus prakiurusio ryto
prasibrovė kuris
pro rūdžių dėvėtas skyles
kuris nekaltą tyrumą
pravirkdė drungna tyluma.

Balta paukštė
numetus atšvaito šydą
saugo švytinčią širdį
nuo tamsos aitvarų
kurie smilkalo rūbą
pervėrę mėlyna siūle
apdūmina plunksną
švelniausią tavo dūrį
meilės alsavimą
ir dabar
savo kūne jaučiu.

Balta paukštė
šiaudinėj pastogėj
popieriniais sparnais
laimina būvį
palaidą siūbvimą
nepadalomą sūpavimą
jaučiu
snapu įrėžtą linkį
kažkur tarp meilės ir paklydimo
tarp srūvančio tilto
laukinių žuvėdrų krantinėj
tarp pamestų žiburių
žiūrėk
dar viena pakilo...