Kurtinantis švilpukų gaudesys nustelbė vakaro tylą, nugulusią ant geležinkelio bėgių Liono stotyje. Uždaryti besočiame vagono pilve, mudu su Tomiu girdėjome tolumoje kauksinčių puspadžių ir botų garsus, riktelėjimus ir iš susijaudinimo springstančių darbuotojų šūksnius.
        - Meudon! Meudon est en flammes! *
        - Įsakykite tučtuojau uždaryti stotį!... - Girdėjau nuolatos bešūkaliojančių vyrų komandas.
          Tomio kampe buvo tylu.
          Neiškentęs spengiančios erdvės, bangomis užliejančios ausis ir įsikaraliaujančios mintyse, sugriebiau saują šiaudų, ir, pagautas įsiučio, lyg akmenų tiradą šveičiau Tomio pusėn. Pasaulis išorėje, rodėsi, buvo apimtas panikos, netikėtai pasirodžiusios ir suardžiusios jaukią vaikišką žaidyvietės drąsą. Sekundei nušuoliavus, nebeliko nieko: žalsvos žolės ir įraudusių žandų, klegėjimo ir nuogų pėdų duslaus bildesio, bešokinėjant tarp toliuose susikryžiuojančių greitaeigių traukinių paralelių... Nebeliko ir ramybės, tarsi jai išnykus, o vos prieš keletą minučių tik tebuvusiai kaip įsivaizduojamos realybės teorija, neadekvatumas...
          Nebesupaisydamas, kaip toliau elgtis, aklinoje tamsoje ėmiau kniūbščiomis artintis kitos vagono pusės link, kur vos prieš kelias sekundes mačiau Tomio veidą. Besigalynėdamas tarp šiaudų su pačiu savimi, kvėpavau iki pačių plaučių gelmių, versdamas stingstantį kraują judėti tirtančio kūno venomis. Užčiuopęs Tomio ranką staigiai trūktelėjau ją link savęs. Taip ir palikome gulėti: apsikabinę, kūkčiojantys tyloje ir klausydamiesi avarinės miesto sirenos gausmo.
          Puikiai žinojau, jog berniūkščiai kitoje šaltų vagono sienų pusėje išsilakstė kas sau, užmiršę riktelti „iki rytojaus, Klodai! “, „lik sveikas, Hermanai! “, palikę kauburiu sumestų prakaituotų marškinių krūvą, nes jau tuomet supratau, jog berniūkščiai – bailiausi padarai pasaulyje. Napoleonai, Liudvikai ir Pilypai su įmantriai išraitytomis X, IX, ar IV mokyklos vadovėlių puslapiuose kėlė nepasitikėjimą, - net graviūrų detalėse, nuteptų drobių minkštimuose buvo justi įsismelkęs būties baimės kvapas, ir tik visa griaunantis bandymas nugalėti save, Save, o ne kitus, vedė šiuos ponus į priekį.
          Slinko minutės ir pusvalandžiai – vienas paskui kitą, sirena nutilo, o iš gilaus Tomio kvėpavimo jutau pagaliau jį užmigus. Įsivyravo stingdanti tyla, tik kartkartėmis iš tolumos atsklisdavo arklių kanopų bildesys ar baikštus sužvingavimas, atsimušdavęs į šąlančius geležinius stoties vyrius, ir beužgęstanti naktis vėl ispįsdavo lyg Šiaurinė Žvaigždė žiemos naktį ant stogo, kuomet stebėjome trapius moteriškus kūnus garų tumuluose. Rodėsi, jog miestas ištuštėjo, lyg gedule susimąstęs kareivis atiduoda pagarbą tylai. Loganai, o kurgi tu?
          Negalėjau užmigti, mąsčiau, jog, grįžus namo, tėvas pasitiks tarpduryje, nelaukdamas ir neklausdamas pirštu bes į kamaros duris, o aš, jau įpratęs prie motinos ašarų ir drėgnų kambario sienų, sunktelėjusiomis kojomis palėta nusileisiu laiptais žemyn ir žengsiu į dar vieną tylos akivaizdą.
          Užmigti pavyko nelengvai. Jutau krūpčiojančius Tomio Belivė pečius, jo neramų kvėpavimą. Ramybę drumstė apmąstymai apie tai, kas atsitiko plačiame pasaulyje, atsiveriančiame už šio vagono durų. Negalėjau savęs numaldyti, jog pagaliau į Paryžių įžengė tikras karas, su šautuvais, buožėmis ir tikromis kulkomis. Ši mintis jaudino berniukiškas svajones apie gaivališkus mūšius, susirėminus ir beatodairišką garbės siekį, tačiau nepažįstama baimė, pamažu skverbdamasi pro pirštų galiukus, plaukus, odą, galiausiai apėmė kūną ir visą erdvę aplinkui.
        Tolumoje suvaitojus moteriškam balsui, giliau įsispraudžiau į šiugždančius šiaudus ir užmerkiau akis.

          Drumzlinas pluoštelis šviesos, krentančios šalimais mano delno, liudijo, jog pagaliau išaušo rytas. Vagone buvo tamsu kaip ir ankščiau, tačiau pamažėle akys ėmė skirti šešėliuose glūdinčius kontūrus. Pakėlęs galvą išvydau mažą Tomio siluetą, parėmusį galvą tarp savo delnų ir įsistebeilijusį į mano miegą.
        - Žanai, klausyk. O tu tiki, jog mes tikrai vagone? Aš sapnavau... - vis labiau įsikarščiuodamas, ėmė dėstyti žydukas, - aš sapnavau, jog mes esame dėžėje. Nedidelėje, ji telpa į rankas kažkokiam žmogui. Tai dovana, kurią jis bando įteikti kiekvienam sutiktajam. Ir jie traukiasi atatupstom nuo jo, Žanai, jie neima mūsų! Ir tuomet...
        - Tyliau, kažkas ateina! - Nutraukiau Tomio pasakojimą uždengdamas jo burną žiedadulkėmis aplipusiu delnu.
          Kitoje vagono durų pusėje pasigirdo duslus krenkštelėjimas. Geležinkelio darbuotojai, pasišnekučiuodami artėjo vagono link.
        - Olivjė, paruošk penketą arklių, gavome įsakymą iš Miudono pristatyti dar vieną papildomą vagoną. Jie ten nesusitvarko. Un vrai bordel! **
          Geležinės durys staiga atsivėrė. Apakinti ryškios šviesos, pasidavėme vagono gilumon ir pasislėpėme tarp šiaudų. Vyrams nuskubėjus atvaryti arklių, greitai išsiropštėme laukan ir nutirpusiomis kojomis ėmėme bėgti gatvės link. Karts nuo karto dirstelėdavau į beskuodžiančio draugo rankas, blauzdas ir įraudusius žandus, kažur tarp jų įsimetusį siaubą. Nežinau, ar dėl vėjo, pučiančio tiesiai į veidą, ar dėl greito bėgimo akmenimis grįstu Pilypo Augusto bulvaru, jaučiau skruostais riedančias ašaras. Gatvių pavadinimai keitė vienas kitą, žaižaruojančios afišos trikdė pilkšvą ryto dangų. Belleville rajonas buvo tykus kaip niekada.
          Nė nepastebėjau, kada iš akių dingo Tomis. Galbūt mūsų keliai išsiskyrė vos ėmus bėgti, ir aš įsivaizdavau jį esant šalia, šnopuojant ir nuolatos šniurkščiojant nosimi...? O galbūt prarytas besočio aklo vagono tebuvau tik aš? Apie tai galvoti ėmiau tik siekdamas durų skambučio. Antrojo aukšto gilumoje pasigirdo kojų bildesys – įvijais laiptais į svetainę leidosi mama.

          1942-ųjų metų gegužės 8 dieną traukinys, pajudėjęs iš Versalio į Paryžių 17 valandų 35 minutės, tris kartus signalizavo apie savo išvykimą. Apyšiltę penktadienio pavakarę į sostinę išskubėjo keli tūkstančiai prancūzų ir prancūzaičių. Nelaimė įvyko prie Miudono, greitai lekiančio traukinio kelyje pasimaišius kito sąstato lokomotyvui. *** Žuvo daugiau nei du šimtai žmonių, tarp kurių ir mano, Žano Malvo, tėvas – Anri Dovernis Malvo.


* Miudonas liepsnoja! (pranc.)
** Tikra betvarkė! (pranc.)
*** 1942 metų gegužės 8 dienos nelaimė prie Miudono buvo viena pirmųjų ir viena iš didžiausių geležinkelio istorijoje.