Kartą bandžiau suskaičiuoti kiek dantų turi gyvenimas? Pasikviečiau jį pas save į studiją. Tegul ateina akistaton su manimi, jeigu jau toks kietas jis yra, pažiūrėsim, kuris iš mūsų…
Atėjo. Ilgai laukti neteko. Aš, savo nuostabai, iš karto jį pažinau. Keista, bet labai jau panašus buvo į mane. Kalbėjo visai kaip aš ir judesiai jo priminė manuosius. Pagalvojau, kad jis jau tyčiojasi iš manęs dar pirmam raundui, akistatai neprasidėjus. Įžūliai prisimerkiau, pora milimetrų kilstelėjau dešinįjį lūpų kampą ir pasiūliau sušokti čia-čia-čia. Tik, matote, jis nesutiko. Jau galvojau jį prigavęs būsiu, jau pirmi taškai kris į mano savimeilės krepšį. Tačiau kur tau... Svečias tik puse lūpų, labai mandagiai, stengdamasis neužgauti mano išglamonėtosios savimeilės, prasitarė: ”Tu pats nemoki šokti šio šokio…” Ką gi, apraminau savyje, bemėginantį subujoti, apmaudą ir prisiminiau ko mes čia susitikom. Mat, kaip jau supratote, mūsų abiejų nepaprastas panašumas buvo mane gerokai sutrikdęs.
Tada aš paklausiau savo gyvenimo, į mane su šypsena bežiūrinčio: ”Tai kiek gi dantų, tamsta, turite? ” Ėmiau ir išspaudžiau šiuos žodžius pro savo apgailėtiną šypsenėlę, iš anksto besimėgaudamas triumfo akimirka. Paklausite kodėl iš anksto? Dar negirdėjęs atsakymo? Taigi, kad aš jau žinojau… Matote, turėjau visus dantis, o jis besišypsodamas spėjo išsiduoti. Ir mano dideliam džiaugsmui trūko ne vieno, net ne kelių. Skaičiaus kol kas dar nežinojau, nes nebuvau įlindęs į jo burną.
Tačiau jis tylėjo. Po akimirkos lėtai primerkė akis, lyg, snausti besiruošiąs, kačiukas. Jo veide  pastebėjau lengvą, neapsimestinę ir nepaprastai šiltą šypseną. Mano oponentas, bent jau tokiu jį vis dar laikiau, lėtai atlošė galvą. Visa tai truko neilgai. Tačiau man atrodė, kad sprogs, visiškai pribrendę ir prisirpę, mano nervai, išmušdami jau gal būt paskutinius, sielą saugančius, ramybės kamščius. Jo neskubėjimo priežastį supratau tik vėliau: …nuoširdus svarstymas sielos gelmėse, ar aš tikrai noriu išgirsti atsakymą?
Aš norėjau. Tai matėsi iš visų  mano veido, kaklo ir netgi rankų, išpampti bebaigiančių, kraujagyslių. Atrodė, kad jos tuoj taps trečiojo pasaulinio karo priežastimi, bent jau mano pasaulyje… Staiga netikėtai pajutau jo šiltą alsavimą prie savo ausies. Iš  burnos jis išleido vos girdimą šnabždesį: ”Visi dantys, kurių man trūksta, yra…”. Čia jis nutilo ir sekančią akimirką išgirdau pirštų beldimą. Šie garsai skaudžiai aidėjo mano ausyse ir vis kartojosi, ir kartojosi… Viską supratau tą pačią akimirką, kai tik išgirdau pirmuosius garsus naujos ir kartu tragiškos muzikos, skirtos man. Žodžių daugiau nereikėjo…
Dar ilgai sėdėjau susigūžęs, lyg mažas karalius soste, po patirtos didelės gėdos savo paties rūmuose. Svečias ir kartu mano gyvenimas jau seniai buvo išėjęs. Kiek atsitokėjęs, jau savais pirštais ėmiau čiupinėti tas vietas, per kurias jis beldė. Lėtai, vis dar jausdamas keistą maudulį, vedžiojau savo ranką, pradėdamas nuo kojų ir baigdamas galva, kur ne kartą jo pirštai prisilietė…
Viso labo jis bilksnojo per savo dantis, giliai ir negrąžinamai, susmigusius į mane. Šitų dantų jam ir trūko.