Sutemos paliečia tyliai, tyliai,
Užveria diena duris.
Aš žvelgiu į dangų vėl nebyliai,
Į žvaigždes - tik mintimis.

Kai sapnu užklosiu savo žvaigždę,
Kai priges dangaus ugnis,
Nukeliausiu ten, kur mėnuo žaidžia,
Kur kometos tyliai skris.

Ten, kur baltas Vienaragis blaškos,
O Mergelė šypsos man.
Kur Šaulys strėles į šonus taško,
Meteoru skriesiu ten.

Baltos milžinės, nykštukės suka,
Ten Jupiteris praskris.
Atstatyta į mane bazuka -
Marsas, amžinas karys.

Kai sapnu žvaigždė užklota kelsis,
Grįšiu aš į Žemę vėl.
Saulei tekant, gailiai mėnuo melsis,
Dingo sutemos, nebėr.