Ji nebuvo Heraklio dukra,
Jos nelaimino aukšti dievai,
Ji tebuvo žolytė menka,
Palikta po asfaltu giliai.

Žemės gelmės jai davė jėgų
Neišdžiūt, neišnykti tamsoj.
Kiekviena dalelyte šaknų
Užgyvenimą bandė kovot.

Lyg duris aklinai užvertas
Desperatiškai bandė stuksent.
Kiek stiprybės reikėjo atrast,
Kad vienatvėj juodoj išgyvent!

Po dulkelę nustūmė tolyn.
Štai – padangė jau matos šviesi!
Į gyvenimą veržės aukštyn.
Štai – ir saulės karūna ryški!

Ji nebuvo Heraklio dukra,
Bet gyvenimui rado jėgų.
Svaigo nuostaba žemė visa
Nuo paauksintų pienės žiedų