Užmigti kaip gimti sunku
su verksmu įeinu į save
mano mieste jau prisnigę
taip liūdna žiūrėt – nė vienos
pėdos net Dievo čia neita
tik girdžiu kaip vėjai šnabžda
į spąstus viliodami pavargusius
debesis lyg sielas pilkais rūbais
tik kai danguje jau visiškai tuščia
suprantu kad tai aš imituoju vis vėją
nes tik jis rodos moka prakalbinti
daugiausiai žinančius mirusius
dar Tave bet nepamenu ar mirei
dar save bet aiškiai atsimenu
kaip tarp visų savo mirčių
ir gimimų niekad neteko eiti
neišmindytu dangaus sniegu
ir niekas jokia kryptim
manęs nesikvietė
net vėjas