Laiptai į dangų
pro baltą debesį.
Tiesias, lyg rankos,
laiminti neregį.
Lig sutemų.
Žvaigždės vilioja
spindinčiu žavesiu.
Dangaus ugnim
virstančiu nerimu -
Į b e g a l y b ę.
Kur vienas mirksnis -
gal amžinybė.
Balta migla,
sustingusi Paukščių take.
Paliečia sielą
nebylus minties vedlys:
sustok, dar neskubėk!
Naktis dienos neužrakino...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2011-06-25 22:59:24
gražus laiminimas
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2010-12-07 21:31:27
Labai patiko eilių paskutinė strofa... :)
Anonimas
Sukurta: 2010-11-05 23:56:06
Puiki džiaugsmo preliudija naktyje...
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-11-05 23:14:46
Pripažįstu, paliečia sielą šauksmas neskubėti.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-11-05 22:34:32
Gražus kvietimas. Man beskaitant primena platų mostą, nors pabaiga lyg ir atvirkščiai - turėtų užgniaužti. Bet tas /sustok, dar neskubėk!/ kažkaip plačiai nuskamba, daug plačiau nei visos kitos strofos. Gerai, labai gerai.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-11-05 22:22:14
:) sustojau...prisiminiau...patiko ... einu dar kartelį į dangų pažiūrėt