O Rojaus soduos žydi gėlės... (70)

Santrauka:
Tęsinys
Žengiau atatupsta, atlaisvinau praėjimą ir staiga susigėdusi savo nepavydėtinos išvaizdos, ėmiau pirštais braukti į visas puses styrančius, susivėlusius plaukus.
– Taip, Roni, taip... – nerišliai pralemenau. – Užeik... Aišku užeik...
Įėjęs Renatas bėgliu žvilgsniu apžvelgė betvarkę mano bute, priėjęs prie lango atitraukė visas užuolaidas, kurios jau kurį laiką patikimai dengė mane nuo dienos šviesos bei išorinio pasaulio ir stipriai trinktelėjęs, atlapojo balkono duris bei langus. Į butą plūstelėjęs šaltas žiemiško oro gūsis iškart pravėdino bjaurų cigarečių, alkoholio bei prakaito tvaiką.
Daugiau neprataręs nė žodelio, gana grubiai, Ronis stvėrė mane už rankos ir nutempęs į vonios kambarį, su visais drabužiais įgrūdo į vonią. Nesipriešinau, nerėkiau – tik klyktelėjau pajutusi kaip iš dušo pasiliejo ledinio vandens srovė. Muisčiausi, mykiau, norėjau atsikratyti kaulus varstančio šalčio, jaučiau, kaip po permirkusiais, prilipusiais šilkiniais marškiniais stingsta kūnas, tačiau tuo pat metu pajutau, jog atsibundu po ilgo letargo miego. Grįžo sąmonė, grįžo žvalumas, aplinkos sąvoka... Grįžo gyvybė.
– Apsirenk, pabazarinsim... – Baigęs kankinti, ne – veikiau gelbėti nuo artėjančios pražūties, Renatas metė man rankšluostį ir užtrenkęs vonios kambario duris, paliko vieną.
Tai buvo keistas ir nepakartojamas jausmas. Pasijutau kaip ką tik būčiau iš naujo gimusi. Nusimečiau permirkusius marškinius, nusišluosčiau nuo šalto dušo ugnimi liepsnojantį kūną ir apsijuosiau didžiuliu, drėgnu rankšluosčiu liemenį. Nedrąsiai, staiga susigėdusi savo silpnumo, pravėriau duris. Ronis sėdėjo ant sujauktos sofos ir panarinęs galvą, rūkė. Priėjau ir paklusniai, kaip vergė, prisėdau šalia jo.
– Na ką, – jis pažvelgė į mane, – nusprendei britva per venas? – Jo žvilgsnis slydo iš po rankšluosčio kyšančiomis nuogomis mano šlaunimis, kilo sulysusiu liemeniu ir bandė nutraukti drėgną skraistę nuo krūtinės; tuo tarpu balsu jis negailestingai teisė. – Prieik prie veidrodžio ir pažvelk į ką tapai panaši – tu, kvaiša iškamša. Buvai visų geidžiama princese, o tapai patvorio kurva, kuri tik ant danties ima1. – Ronis smerkė mane, bet staiga pasikeitusiu, sušvelnėjusiu balsu paaiškino: – Milda, gyvenimas teka sava vaga. Jis nesibaigia kažkieno mirtimi. Ant griuvėsių vėl išauga lūšna ir viskas prasideda iš naujo.
Sėdėjau sutrikusi ir nežinojau ką atsakyti. Supratau, kad jis teisus, visiškai teisus, bet... Pajutau Roniui didžiulį dėkingumą už tai, kad jis atėjo ir kaip burtininkas, mostelėjęs stebuklinga lazdele, akimirksniu viską pakeitė, apvertė aukštyn kojom, o gal atvirkščiai – viską sustatė į savo vietas. Tuo tarpu manasis svečias atsistojo ir pratarė:
– Šįvakar laukiu tavęs restorane. – Tai nebuvo nei raminimas, nei įsakymas. Šie žodžiai suskambo kaip paprasčiausi išsigelbėjimo šiaudą tiesią draugo žodžiai. Jo žvilgsnis tapo tokiu, tarytum jis tuoj, tuoj atriš mano liemenį juosiantį rankšluostį ir apnuoginęs, godžiai ims jį glamonėti. Aš neklydau, nes tolimesni Renato žodžiai tai tik patvirtino: – Žinai, Milda, net nenumaniau tave esant tokia seksualia. Mielai su tavim pasidulkinčiau... Deja, suprantu, dabar tam ne pats tinkamiausias metas. Bet, nepamiršk, turėsiu tavo papus2 omeny...
– Dėkui tau, Roni. – Tylūs mano žodžiai pasivijo jį jau tarpdury.
Renatas atsigręžė, maloniai šyptelėjo ir nieko nebepasakęs, užtrenkė duris.
Jis išgelbėjo mane: nuo kilpos, britvos, nuo šuolio iš devinto aukšto... Kitaip būčiau žuvusi. Kartais neapsakomai daug reiškia paguodos žodžiai ir truputėlis kieno nors dėmesio. Bent truputėlis...
Tą vakarą grįžau į restoraną, į tą įprastą, kasdienybe tapusį gyvenimo ritmą. Ne, nedirbau, o tik sėdėjau prie baro, gurkšnojau rūgščias apelsinų sultis tebejausdama sunkų pagirių sindromą ir apsupta draugių kurių tarpe nebesisukiojo Ingridos, stengiausi užsimiršti.
– Viskas OK? – priėjęs paklausė Renatas.
– Taip, ačiū, dabar jau kur kas geriau, – padėkojau aš ir minutėlę padvejojusi, paklausiau: – Roni, ką tu žinai apie Astą ir Arną?
Kurį laiką Renatas tylėjo. Mačiau, kad jis dvejoja, svarsto ar verta šia tema su manimi kalbėti, tačiau vis tik atsisėdo šalia ir prašneko.
– O gal tave labiau domina tai, ką aš žinau apie Ingridos mirtį? – veriančiu žvilgsniu įsistebeilijęs į mane, tiesmukai paklausė jis.
Aš linktelėjau galva. Šiuo metu ši tema tikrai mane domino labiau už viską pasaulyje.
– Milda, nežinau kiek tai rimta, bet tikiuosi nesi įsipainiojusi į kokius nors nešvarius jų reikalus. – prašneko Renatas. – Nei su Astu, nei su Arnu, aš santykių nepalaikau. Mūsų teritorija jiems nepavaldi. Tiesa, neslėpsiu, su Arnu mes pažystami. Iš patikimų šaltinių žinau, kad Ingridą nužudė, o norint paslėpti įkalčius – sudegino. Tai jos bachūro3, to paties Asto darbas. Tu jį pažinojai?
– Tik iš matymo, – atsakiau aš. – Keletą sykių jis lankėsi mūsų restorane. Ingrida nekartą pasakojo man kaip jie mylėdavosi; sakė, kad turbūt jį myli, o jis atsako jai tuo pačiu... Nejaugi jis galėjo tai padaryti?
– Deja, deja... – Palingavo galva Renatas. – Pasirodo, meilė būna įvairi. Astas pakankamai prisidirbo ir nežinia kas tarp jų įvyko. Kartą nužudęs, žmogus tampa kitokiu...
– Kur jis dabar? – Norėjau nors ką sužinoti, tačiau tai buvo naivu.
– Niekas nežino. Dingo... Jo ieško farai. Pats Arnas nori su juo susitikti. Kaip ten bebūtų, jie juk kompanionai ir, savaime suprantama, liko daug nebaigtų reikalų.
– Roni, prašau, suvesk mane su tuo Arnu. – Mano prašymas suskambo kaip malda. – Prašau, man labai reikia...
– Kam tau šito reikia, Milda? – Tarytum išsigandęs, Renatas nutraukė mano prašymą. – Paklausyk mano patarimo ir gerai įsikalk sau į makaulę. Privalai pamiršti tai kas įvyko. Pakeisti nieko nebeįmanoma. Tavęs ir taip jau porą kartų ieškojo farai. Tau to reikia? – Ir liūdnai šyptelėjęs, bet nedviprasmiškai, jis pridūrė: – Kuo mažiau žinosi, tuo ilgiau gyvensi. Arnas nepasakys daugiau, nei išplepėjau aš. Patikėk, kačiuk. Lik nuošaly, nes Arno ir Asto santykiai labai tamsūs ir apipinti storų voratinklių. Dabar jie tik dar labiau susipainiojo. O tu lik nuošaly, nelysk prie šios žemės galingųjų, nes išskyrus gražų užpakaliuką, neturi jokios galios ir patyrimo bendraujant su tokio plauko žmonėmis. Nepyk, bet esi tik šauni prostitutė, o jie... Jie – garsioji mafija! Tesiaiškina savo santykius patys.
Laikas puikiai gydo žaizdas. Panašu, kad tie įvykiai visam likusiam gyvenimui liko mano atminty, tačiau jau nublanko ir seniai atgavau ramybę. Visišką...
Milda nutilo. Išsitraukusi iš rankinuko veidrodėlį, atidarė jį, ir pasigrožėjusi savimi, kažkaip įmantriai, seksualiai pasidažė trupučiuką spėjusias nusišerti, putlias lūpas. Staiga pasikeitusiu balsu ji pratarė:
– Man buvo pakankamai aišku kas tuomet įvyko ir kas nužudė geriausią mano draugę. Dabar gi, velniai žino iš kur atsiradai tu, Astai, tas, kuris nužudė vargšę Ingridą ir bandai įrodinėti, kad šito nepadarei...
– Taip daug geriau. – Astas nerūpestingai nusišypsojo. Iš šių žodžių neiškart galėjai suvokti apie ką jis kaba: apie Mildos lūpas, jos grožį, ar apie ką tik ištartą frazę. – Dabar tu tapai daug žavesne bei tyresne, Milda, negu tuomet, kuomet pasipūtusi įėjai į šitą, kava pradvisusią kavinę ir dirbtinai išdidi, atsisėdai prie mūsų staliuko. Tavęs aš niekada nepažinojau. Ne, keletą kartų mačiau ir žinojau tokią esant, bet netgi tada, sutikęs gatvėje, vargu ar būčiau atpažinęs. Tačiau jaučiu, jog būtent dabar nebesugebi blefuoti ir tapai tokia, kokia esi iš tikrųjų, kokia būdavai anksčiau, o ne apsimestinai pasipūtusia poniute, kokią pastaruoju metu bandai vaidinti. Žmonės keičiasi kaip teatre rolės, nes gyvenimas, tai tik daugiadalis, bet vientisą scenarijų turįs spektaklis. Deja ne visuomet pakanka laiko ir profesionalumo įsijausti į naują, dažnai primestą vaidmenį; ne visada prie jo pritampa. Net jei vaidmuo išsvajotas, kartais jis tampa persunkiu, svetimu, nesuprantamu...
Milda pastebimai raustelėjo. Stengdamasi išvengti nemalonaus, veriančio žvilgsnio, ji suktelėjo galvą į šoną ir kurį laiką tylėdama žvelgė pro langą į gatve skubančius žmones.
– Tavo auskarai labai gražūs... – Astas pats nežinojo kas tai – komplimentas ar šiaip žodžiai, o gal labai sumaniai paslėptas įmantrus žaidimas. Šiuo metu galėjai pamanyti, kad tai, ką neseniai pasakojo Milda, jo visiškai neliečia ir jam netgi neįdomu. Astas ištuštino taurę šampano, žvilgterėjo į tebetylintį Voldemarą ir pagaliau uždavė tą patį klausimą, kurį mėgo uždavinėti visiems – klausimą, į kurį, berods, visus tuos ilgus metus niekaip nerado atsakymo ir kurį kiti dažnai uždavinėdavo jam: – Milda, tu laiminga?
Netikėtas klausimas, niekaip nesirišąs su pokalbiu, Mildą dar labiau išmušė iš vėžių. Pamiršusi apie jos laukiantį žvilgsnį, ji pasižiūrėjo į Astą ir neišvengusi kiaurai varstančių vyzdžių glamonės, kaip styga išsitempusi, sustingo. Kelissyk nervingai trūktelėjo siauras Mildos antakis. Ji aplaižė ką tik padažytas lūpas ir tarytum per akimirksnį apmąsčiusi visą savo gyvenimą, pratarė:
– Laiminga? N-nežinau... Manau – taip... Kas per kvailas klausimas? – Pagaliau susitvardžiusi, Milda sugebėjo pyktelti.
– O man kažkodėl pasirodė, kad ne, – tarytum nuliūdęs, jog apsiriko, abejingai prašneko Astas. – Tu nesugebi tapti tokia, kokia nori pasirodyti. Dvasia tu niekada netapsi aukštuomenės poniute. Milda, tu gali tik apsimesti, bet negali pasijusti tokia, kokios yra jos, nes esi paprasta, žemiška panelė, kuri savo gyvenime matė ir šilto, ir šalto. Nejaugi manai, kad amžinas teatras tai laimė? Kada tu atsipalaiduoji, Milda? Nejaugi tuomet, kada tave dulkina tavasis storapilvis senis, kuriam iš šiknos byra tokie išsvajoti, visagaliai baksai? O gal sėdėdama kokiam nors kabake nukriošusių bobučių-inteligenčių draugėj? To juk reikalauja tas jūsų mėšlinas intelektas. O gal...
– Gana! Užteks! – Tai nebuvo užgauliojimų nutraukimas. Tai panėšėjo į riksmą, į kurį, sukaupusi visas jėgas, Milda sudėjo visą savo pyktį. – Velniai griebtų, klausyk, kas tau davė teisę su manim taip kalbėti, tu, suski, urka4 tu, neraliuotas!? – Įniršis grąžino net ankstesnįjį jos žargoną, kuris jau daugelį metų slypėjo po inteligentės kauke. – Ko tu sieki, Astai? Pati nežinau kokio velnio čionai atsitrenkiau, kokio velnio tau atvėriau savo širdį bei mintis, o tu, asile, dar tyčiojiesi ir užgaulioji...
– Užtat aš žinau, – šaltakraujiškai šyptelėjęs, neįsižeidęs, ramiai pratarė Astas. Jis nenorėjo, kad Milda išeitų, tačiau tuo pat metu jam knietėjo ją paerzinti ir iš pūkinių aukštuomenės viršūnių nuleisti ant kietos žemės. – Aš žinau, Milda, kodėl tu mums atsivėrei. Vien todėl, kad daugiau neturi kam išsipasakoti. Tu neturi nei draugių nei draugų kurie tave suprastų, kam tai būtų įdomu ir kuriais tu pasitikėtum. O mes su Voldžiu iš tikrosios tavo sielos. Mes tikros tavojo gyvenimo dalelytės. Tu buvai panaši į Ingri – aš tai žinau. Dabar gi tu tapai visai kitokia... – Staiga Astas numojo ranka ir pridūrė: – Tiek to, Milda. Argi man tai svarbu? – Ir jau grįžęs visai prie temos, jis pratarė: – Man būtinai reikia susitikti su tuo Roniu. Kur jį rasti?
– Aš... Aš nežinau... – netvirtai atsakė Milda.
– Žinai. – Taip lengvai Astas neketino trauktis. – Žinau, kad žinai. Milda, suprask, tu privalai mums padėti vien dėl savo draugės atminimo. Suprask, tai būtina... Tai nepaprastai svarbu. Man reikia už ko nors užsikibti ir aš parodysiu tikrųjų žudikų veidus.
Kurį laiką ji vėl dvejojo, tačiau pagaliau vis tik paaiškino – trumpai ir aiškiai:
– Tas pats restoranas... Dabar Ronis jo šefas.
– Nuostabu! – Asto veidas nušvito kaip saulė. – Nepatikėsi, Mildut, tiek daug keistų dalykų sugrįžęs pastebiu. Buvę vagys, suteneriai – tapo generaliniais direktoriais, kabakų, viešnamių savininkais. Toks jausmas, kad aplink viską valdo mafija... Nesiginčysiu, aš irgi buvau vienu iš jų – kadaise... Tik dabar imu suprasti, kiek daug praradau tuomet išnešęs kudašių. Sėdėčiau dabar kokio nors banko ofise ir žarstyčiau krūvas žalių. – Astas juokavo. – Deja...
– Taip ir yra, Astai, – matyt pajutęs, kad apie tai gali netgi jis kalbėti, iki tol tylėjęs, į pokalbį įsiterpė Voldemaras. – Tokia jau ta mūsų demokratija, virtusi tikra dermokratija5, toks jau mūsų kapitalizmas. Babkės viską lemia, babkės... Kas jų turi, tas ir teisus, to rankos atrištos, nes jose valdžia.
Tačiau jis suklydo įsiterpęs į pokalbį, nes Astas jį tuoj pat nusodino ir netgi pažemino:
– Tada kokio velnio prasigėrei? – Voldemaro adresu mesta replika buvo pikta ir negailestinga. – Kodėl nesugebėjai tapti kokiu nors šefu, bosu, mafijozu? Na, nieko, Voldi, nepergyvenk. – Negailestingai nuteisęs, dabar, tapšnodamas bičiuliui per petį, Astas stengėsi jį reabilituoti ir nuraminti. – Aš padarysiu iš tavęs žmogų.
Voldemaras neturėjo ką atsakyti, nesugebėjo paneigti tiesos, nes tikrai, kol kiti lobo – jis su kiekviena diena klimpo vis giliau į skolų ir alkoholio liūną. Kartais Voldemarui atrodydavo, kad gyvenimas jau baigtas ir ateityje nebėra nieko, tačiau vis dar kapanojosi, vis dar laikėsi už šiaudo. Vėl ateidavo draugai-sugėrovai... Vėl iki paryčių girtos vapalionės, barniai, prišnerkštas, pradvisęs butas virtęs landyne... Ryte reikėdavo atsipagirioti... Ir taip kasdien – jau ne pirmus metus... Į alkoholio liūną prasmego viskas: sesers pinigai, atitekę kaip vieninteliam paveldėtojui, parduoti prašmatnūs baldai, drabužiai, užstatytas butas... Kaip bebūtų keista, bet įvyko stebuklas. Šiaudas ne tik jį išlaikė, bet netgi pamėtėjo aukštyn ir nuleido ant tvirtai sutrypto kranto. Jau kelintą dieną Voldemaras jautėsi lyg ką tik gimęs – atjaunėjęs, atnaujėjęs ir įžengęs į kažkokį kitą gyvenimą, kuris staiga kažkur pradangino visa, kas vakar dar buvo kasdienybe. Staiga į jo valkatišką pasaulėlį įsiveržęs Astas pakeitė jį ir grąžino dar likusias viltis gyventi toliau. Todėl ir dabar, išgirdęs savo adresu tokius tiesmukiškus priekaištus, Voldemaras nesiryžo priekaištauti, o tuo labiau, neigti neseną savo praeitį, kurioje liko tai, kas žmogų paverčia bjauresniu už gyvulį.
– Tu juk padėsi man, Voldi, tiesa? – paklausė Astas, stebėdamas paniekinto draugo veido išraišką. – Tu juk irgi lauki Temidės6 triumfo, trokšti atpildo savo sesers skriaudikams.
– T-t-taip, – užsikirsdamas pralemeno Voldemaras, – aišku... Tik kuo aš galiu padėti? – Sumenkintas, jis nesugebėjo iškart susigrąžinti sau gero vardo.
– O, taip, aišku padėsi. Mes su tavim dar sutrypsim polką ant priešų kapo.
Pastarieji žodžiai privertė Mildos nugara nusiristi virpuliukus. Nusprendusi, kad jos misija jau baigta, ji atsistojo ir ištiesė Astui savo vizitinę kortelę.
– Tiek jau to, paimk, skambink jei prireiks, – pratarė Milda. – Tik geriau į mobiliaką7. Labai norėčiau, kad mūsų susitikimas liktų paslapty.
– Nesijaudink. – Astas neatsistojo palydėti damos, tačiau pakankamai gerai ją nuramino. – Tai ką papasakojai, bet kuriuo atveju liks tarp mūsų. Tai mano žodis. Patikėk, jis daug ko vertas. Pamatysi. O tu būk laiminga, Milda, jei, žinoma, gali, jei moki ir jei tau tai išeina. Be abejo, visi laimingi savaip... Gal dar kada susitiksim...
1 Ant danties imti – užsiimti oraliniu seksu (žarg.).
2 Papai – krūtys (žarg.).
3 Bachūras – vaikinas (žarg.).
4 Urka – kalinys, nusikaltėlis, recidyvistas (žarg.).
5 Dermokratija – liaudiškas posakis apie demokratiją (aut.).
6 Temidė – senovės graikų teisingumo deivė (aut.).
7 Mobiliakas – mobilusis telefonas (žarg.).
piligrimas33

2010-11-05 20:31:30

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Komentarų nėra...