Karšta, nors rūsin lįsk. Gelbsti ežeras. O čia vaikų – kaip varlių baloje. Mažyliai krykščia, per bangas šokinėja. Senolės akylai nuo kranto stebi jauniklius, viena už kitą garsiau šūkauja: ,,Neik gilyn! Neklausai, marš greičiau namo! Kitąsyk maudytis neisi!”
Vaizdelis primena ančiukus išperėjusią vištą. Ančiukai turškia, nardo kūdroje, o vištai – pasaulio pabaiga!
Dano močiutė gerklės nelaido. Pavakare su būreliu mažiukų ji traukia link vėsios gelmės. Visi pasimankštinę dingsta vilnyse.  Panardę, paplaukioję, stveria sviedinuką, mokosi žaisti vandensvydį.
Pavargusi saulė jau smunka už horizonto. Paskutiniai spinduliai nuslysta vandens paviršiumi, rausvai nudažydami raibuliuojančias bangeles. Ant smėliuko sutūpę vaikai mojuoja rankutėmis. ,,Eik, saulyte, pailsėti, kad rytoj mums vėl švytėtum,”- lyg maldelę sukalba mažyliai ir linksmi su  gerąja kaimyne nuklega namolio.

                 B.d.