Po ilgos pertraukos, visus ką sudomino kūrinys, maloniai kviečiu sugrįžti į Rojaus sodus!
Ne, ne visuomet mirtis iššaukia liūdesį. Astas irgi neliūdėjo. Vargu ar jis bemokėjo liūdėti, nes gyvenimo būdas kuris jam tapo kasdienybe – žmogų užgrūdina ir surambėjusioj širdy nepalieka vietos nei gailesčiui, nei užuojautai. Netekęs visko, žmogus netenka netgi žmogiškumo, ir tik retkarčiais suvokia, kad kiti žmonės jo nebesupranta lygiai taip pat, kaip jis nebesupranta jų – sentimentalių ir silpnybėms pasiduodančių padarų. Tačiau neapykantos iš Asto neatėmė niekas. Anaiptol, ji tik augo, stiprėjo ir vertė geisti vien kruvino keršto.
Net tuštut tuštutėlėse Asto akyse Milda sugebėjo įžvelgti didžiulį susidomėjimą ir, galbūt, pati nebepajėgdama sustoti, tęsė pasakojimą toliau, nes tai, ką dabar ji išsakė, ilgus metus tūnojo kažkokiam tolimam sielos užkaboryje ir laukė atsirandant progai atsiverti, laukė žmogaus, kuriam ji buvo reikalinga. Dabar gi, taip netikėtai, toks žmogus atsirado. Jie buvo netgi du ir su nekantrumu laukė, nes tikėjosi sužinoti kažką ypatingo, kažką tokio ko nežinojo, bet ką numanė egzistuojant ir kas jiems turėjo neapsakomai didelę reikšmę.
– Į morgą įžengiau pirmąsyk. Klaikus vaizdas, niūri aplinka... Blankiai pilkšva šviesa, žmonės baltais, bet nešvariais chalatais, su kraujo dėmėmis ant skvernų... Bjauriai šleikštus formalino dvokas nuo kurio norėjosi vemti... Siaubas kaustė širdį ir vertė mirti sielą. Jūs neįsivaizduojat, kaip tada norėjau atsibusti ir suvokti, kad tai tik košmaras, kurį galima pasapnuoti iš vakaro gerokai padauginus šnapso. Norėjau pašokti iš lovos ir šūktelti: „O, Dieve, kokį baisų sapną sapnavau!“, norėjau surinkti Ingridos telefono numerį ir papasakoti jai. Deja, negalėjau, nesugebėjau... Negalėjau, nes tai buvo žiauriai žeidžianti tiesa. Uždengta balta paklode, Ingrida gulėjo ant ratelių, priešais mane, ir jau nieko nebegirdėjo.
Tardytojas paėmė mane už rankos, o morgo darbuotojas išlėto atidengė Ingridos galvą, pečius, krūtinę...
Mano akims atsivėręs klaikus vaizdas smigo į sielą ir varė iš proto. Apdegęs, suanglėjęs kūnas, išpurtę, pamėlę kojos... Veido neliko visiškai. Atpažinau draugę tik iš apgamo ant šlaunies, kuris, nežinia kaip, išliko nepaliestas ugnies ir, dar iš keleto drabužių skiaučių, kurias tardytojas parodė po to.
– Tai ji? – Privertęs krūptelti, ramus faro balsas atitraukė suakmenėjusį mano žvilgsnį nuo nepriekaištingo grožio, staiga siaubu virtusio draugės lavono.
Aš tik linktelėjau galva ir įsikniaubiau jam į krūtinę.
Nepamenu nieko: nei kaip išėjome iš to prakeikto požemio kuriame buvo morgas, nei kaip atsiradau tardytojo kabinete. Kaip ką tik būčiau atgavusi sąmonę, pasijutau sėdinti ant kietos kėdės ir rankoje laikanti stiklinę šalto vandens.
– Kaip jaučiatės? – pasilenkęs prie manęs, susirūpinusiu balsu paklausė tas pats tardytojas. – Gaila, bet nieko nebepakeisi, – konstatavęs žiaurią realybę, pridūrė jis. – Suprantu jūsų skausmą, suprantu... Kartais draugai būna brangesni už artimuosius. Visuomet sunku skirtis... Suprantu... Tačiau man labai reiktų jums užduoti dar keletą klausimėlių.
Vienu ypu ištuštinau stiklinę ir truputėlį atsigavusi linktelėjau galva.
– Taip, taip, aišku... Aš pasirengusi.
– Jūsų draugės lavoną radome apdegusiame jos pačios automobilyje, miškelyje, netoli miesto, – trumpai paaiškino tardytojas. – Merginos kūnas gulėjo ant užpakalinės automobilio sėdynės ir tik atsitiktinumo dėka nesudegė visiškai. Tai, aišku, parodys ekspertizė, bet reikia manyti, jog mirtis vargšę ištiko daug anksčiau. Padegęs automobilį, žudikas tik norėjo paslėpti nusikaltimo pėdsakus. Netgi dabar, ant ugnies subjauroto kūno, be eksperto pagalbos galima pastebėti kankinimų pėdsakus. – Minutėlę patylėjęs, jis paklausė: – Ką žinote apie Ingridos santykius su jos draugu Astu?
Tada tardytojas man pirmąsyk mestelėjo mintį, ne, turbūt patvirtino mano prielaidas, kad tai ne kažkieno kito, o kaip tik tavo darbas.
Astas vėl klausėsi Mildos kaltinimų.
– Aš jau sakiau, kad dėl širto mano sąžinė švari ir prieš Dievą ir prieš žmones. – Jo balsas tapo lediniu. – Aš mylėjau Ingri. – Taip ir neatgniaužęs prieš tai tvirtai sugniaužtų kumščių, Astas primygtinai paragino: – Pasakok, pasakok – toliau. Toliau...
– Toliau? – Ne, Milda nebijojo grėsmingos Asto išvaizdos, jo žodžių, tačiau jo nekaltumu patikėti irgi negalėjo, nesugebėjo ir netgi nenorėjo, nes tai laužė metų metais nusistovėjusius įsitikinimus ir viską vertė aukštyn kojom. – Po to atėjo bemiegės naktys, ilgi tardymai, isterija skandinama degtinėje, pakasynos, kuriose nežinojau kas saviškiai o kas svetimi. Tėvų nebebuvo. Tu, Voldemarai, sėdėjai cypėj... Prie kapo duobės stovėjo keletas nežinia iš kur atsiradusių tolimų giminaičių, persirengę farai besistengią tapti nepastebimais keleto žmonių būrelyje, na ir, aišku, pulkas draugių-prostitučių. Taip, taip, jos irgi moterys. Neabejok, jos irgi moka melstis, verkti ir gedėti...
Jau gerokai po laidotuvių, kuomet policijoje, kažkodėl būtent man patikėjo Ingridos buto raktus, tvarkydama jos butą, radau užrašų knygelę. Net nežinau ką joje tikėjausi rasti, bet paskubom varčiau puslapius, kol viename iš jų radau tavo, Astai, telefono numerį. Tačiau tavasis telefonas tylėjo. Ne, man tvirtino, kad jis išjungtas. Nežinau kam Ingridai to reikėjo, tačiau po tavuoju telefono numeriu, raudonu rašalu buvo užrašytas Arno telefono numeris. Dvejojau pakankamai ilgai, bet vis tik surinkau jį. Arnas neatrodė labai malonus. Paklaustas apie tave, jis dvejojo, suko šneką į šalį ir nieko konkretaus neatsakė. Mūsų pokalbis liko visiškai bevaisiu.
Slinko tamsios, šaltos rudens dienos, kurios visai nesiskyrė nuo mano širdyje tvyrančių nuotaikų. Niekaip negalėjau atsigauti, išbraukti iš atminties tai kas įvyko ir vėl atsistoti ant kojų. Niekada anksčiau net neįtariau esanti tokia silpnadvase. Ši netikėta netektis mane visiškai išmušė iš vėžių. Vos užmerkdavau akis, iškart pasirodydavo morgas, bjaurūs žmonės kruvinais chalatais ir... subjaurotas, apanglėjęs vargšės Ingridos kūnas. Dieve, tai buvo taip baisu... Tiesiog krausčiausi iš proto.
Milda nusipurtė, o jos nuogos, saulėje įdegę rankos pasidengė smulkiais šiurpuliukais. Galėjai pamanyti, kad visi tie įvykiai vyko ne prieš gerus aštuonerius metus, o visai neseniai – vakar ar užvakar. Tarytum ji tik dabar užtrenkė sunkias lavoninės duris įsitikinusi, kad geriausia jos draugė mirė – kažkas ją nutildė ir dabar ji guli rami, nerūpestinga, netgi laiminga, nes prarado visus žemiškuosius rūpesčius.
Virpančiais pirštais Milda neiškart sugraibė ant staliuko gulintį cigarečių pakelį, bet pagaliau spragtelėjo žiebtuvėliu ir užsirūkė. Ji pasikeitė – staiga ir pastebimai – tapo kur kas paprastesne ir prieinamesne negu iškart, vos pravėrusi kavinės duris. Net papuošalai Mildai nebetiko, nes iš išdidžios aukštuomenės damos, ji virto paprastų paprasčiausia moterim, kuri sėdėjo prie staliuko su dviem vyrais ir bandė išpasakoti skaudžios praeities epizodus. Auksas nebeblizgėjo nei įsegtas į ausis, nei žibėjęs ant visų pirštų žiedų pavidalu. Kažkas šioje moteryje staiga pakito ir ji, galbūt net prieš savo valią, virto spalvą keičiančiu chameleonu.
– Neduok Dieve kam nors visa tai išgyventi. – Vėl prašneko Milda. – Žodžiu, per savaitę aš tiesiog sunykau ir degradavau. Sėdėjau užsidariusi savo bute ir gėriau, gėriau, gėriau... Tik alkoholis galėjo nuvaryti košmarus ir tik nusilakusi kaip paskutinė šliurė, sugebėjau ramiai nusnūsti, net truputėlį atsipalaiduoti. Į telefono skambučius neatsakinėjau, o ir telefonas, nusėdus akumuliatoriui, išsijungė. Durų irgi niekam neatidarinėjau. Net nežinojau – mirsiu, ar dar gyvensiu. Net mirti nenorėjau, nes tam reikėjo kažką daryti. Niekada nemaniau galinti pulti į tokią depresiją. Tiesiog egzistavau ir tiek.
Tą ankstų rytą eilinį kartą norėjau nusigerti. Nuo skausmo plyšo galva. Pažvelgusi į veidrodį išvydau paliegusią, pamėlusią pabaisą sušiauštais plaukais ir ant pečių karančiais nešvariais naktiniais marškiniais. Minutėlę ja pasibjaurėjusi, numojau ranka ir sunkiai atsidususi, nuėjau į virtuvę, užverstą tuščiais degtinės buteliais, neplautais indais ir ant stalo besivoliojančia nežinia kokio senumo užkanda. Ši betvarkė jau seniai tapo absoliučiai bereikšme. Priėjau prie šaldytuvo ir išsitraukusi iš jo nugertą degtinės butelį, prisipyliau į pirmą po ranka pasitaikiusią neplautą stiklinę. Jau norėjau praryti bjauriai dvokiantį skystį, bet tuo metu suskambęs durų skambutis sustabdė ranką su stikline ore.
Iki šiol nežinau kodėl, bet šįsyk nušlepsėjau basomis kojomis prie durų ir net nepažvelgusi pro akutę, kaip paprastai darydavau anksčiau, spragtelėjau užraktą. Laiptinėje stovėjo... Na, kaip čia pasakius... – Netikėtai Milda sutriko ir nebegalėjo rasti tinkamo paaiškinimo. – Galų gale, ar tai svarbu – vadinkite jį kaip norit, bet tas žmogus man antrąsyk išgelbėjo gyvybę ir pastatė ant kojų. Už durų stovėjo mano darbdavys, mano apsauginis, galų gale, sakysim – mūsų suteneris. Galbūt taip jums bus lengviau suprasti... Renatas tikrai buvo neblogas vyrukas. Visi jį vadino paprasčiausiai Roniu, bet dėl šito jis visiškai neprieštaravo. Renatui patiko toks jo vardo sutrumpinimas, prigijęs kaip pravardė. Ronis privalėjo sekti visus mūsų santykius su klientais, tinkamai organizuoti mūsų, prostitučių apsaugą, kuri tikrai buvo aukščiausio lygio. Ir šiaip, jis palaikė tvarką restorane, viešbutyje ir atliko visas pareigas, kurios priklausė suteneriui. Ronis buvo apsukrus ir protingas vaikinas. Jis turėjo puikiai suderintus santykius ne vien su tuo metu tiesiog įkyriai siautėjančiais reketininkais, bet netgi su policija. Mūsų niekas nelietė, o mūsų klientais buvo ne tik užsieniečiai, bet ir daugelis neprastų, pinigingų vietinių žmogelių. Už ramų gyvenimą mes, aišku, mokėjome Roniui, tačiau visiškai pakenčiamus mokesčius. Kartais kuriai nors iš mūsų, dažniausiai naujokėms, tekdavo permiegoti, dykai palinksminti Ronio draugužius arba jį patį, tačiau net tokiais atvejais jis nelikdavo skolingas. Juolab, kad jėga dirbti niekas mūsų neversdavo. Bet kuri mergina, bet kuriuo metu galėjo viską mesti ir nevaržoma išeiti. To, ką rodo apie prostitučių gyvenimą per teliką, ką rašo įvairiausi laikraščiai apie niekšus sutenerius, Ronis niekada su mumis nedarė. Galbūt tai ir buvo visų – merginų, baro, viešbučio, pagaliau, jo pačio verslo sėkmės paslaptimi.
– Kaip manai, Milda, gal galėčiau įeiti? – tada paklausė Ronis. Jis stovėjo prie mano durų slenksčio ir žvelgė į mane, savo pusnuogiu kūnu užtvėrusią jam kelią.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Komentarų nėra...