- Vaikai, maunam iš čia! Gytis vėl atsitempia pilną krepšį naujų mašinyčių. Užteks seilę varvinti. Tegul sau vienas karaliauja!
Gytis žino savo vertę. Nė vieno neprisileidžia. Jei kas, tuoj prisistatys karingasis jo vyresnysis broliukas. Gretimų namų berniūkščiai vengia šio pasipūtėlio. Tik mažajam Lukui nesvarbu. Jis atsineša savo aplamdytą traktoriuką, pradeda vagoti laisvą plotą.
- Nelįsk, skarmaliau. Kaip mat išlėksi! – išsišiepia Gytis.
Berniukas nepaklūsta. Nespėja išvaryti vagos ir kartu su žaisliuku švilpia iš smėlio dėžės. Traktoristas paleidžia dūdas, puola atgal. Gytis pasisemia pilnas rieškutes smėlio.
- Nešdinkis! Akimirksniu apaksi!  
- Na, gaidžiukai, jau pradėjote plunksneles šiaušti, o giedoti, kaip tikriems gaidžiams dera, ar mokate? – pakyla nuo suoliuko orus pagyvenęs vyrisškis.
Tyla.
- Kuris pradės ?
- Aš! Aš moku! - į priekį šokteli grumtynes stebėjęs Mantas ir garsiai užgieda: kakariekū!
- Šaunuolis! Dabar pabandykim išsiaiškinti, kiek katram dėžėje vietos skirta. Eikš, Gyti, tu, matau, didžiausias. Išmatuok sprindžiais dėžės kraštą.
- Šimtas!
- O kiek vaikų kieme?
- Dešimt!
- Matai, vyruti, vienas visą šimtinę užėmei.  Tau tik dešimt sprindžių priklauso. Ką toliau manai daryti?
- Nežinau.
- Žemės ir mašinėlių visiems pakaks. Tik trūksta... Ko?
- Sutarimo! – atsiliepia vaikų choras.
- Niekas nekaltas, kad tavo turtas netelpa dėžėje. Koks turčius bebūtum, privalai tartis ir dalintis. Kaimynai tau duos žemės. Tu jiems – mašinėlių. Supratai?
Gytis makteli galvą.
- Štai ir neliko dėl ko draskytis.
- Kurgi tavo amžinosios mėlynės? - prausdama vakare murziną sūnų stebisi mama.
- Mes jau nesimušame!
- Tikrai?
- Taikiai žaisti mus senelis išmokė!
- Dievuliau, nors vienas supratingas žmogus atsirado, visiems ožiukams ragučius aplaužė! – nušvinta mama. – O atsidėkoti dėdei ar nepamiršote?

                                                     B.d.