Kodėl jums atrodo, kad turėčiau plėšyti savo sąžinę? Ką, gal aš koks Samsonas, kuris kiekvieną sutiktą, vos dantis prašiepusį, į skutelius šypsodamasis drasko?
        Taip, mano sąžinė vis dar riaumoja... Prabundu naktį išpiltas, šaldytuve atšaldytu, prakaitu. Girdžiu – murkia... Bandau akis užmerkt, o ji dejuoja. Gal todėl, kad  nepajunta manyje agresoriaus,  paryčiais ji nutyla? O gal nustoja mane žadinti, kad eilinį kartą nusivilia mano abejingumu?
        Pagaliau rytas, tikiuosi  žadantis kažką naujo, o gal su šypsena pateiks dar vieną rutinos, kasdienybės kepsnį. Miego, ar kokios ten bebūtų, arterijos dar pakankamai neišplėtė mano akių vyzdžių, o aš jau apsirengiau rūpestingai iškrakmolytus baltinius. Netrukus buvau kitapus durų, pasitinkantis arba pasitiktas naujos dienos...
        Vakaras. Pagaliau namie, šiaip ne taip išsivadavęs iš panelės Rutinos ir ponios Kasdienybės rūpestingo glėbio. Jau prietema, todėl ilgai nelaukęs uždegu visas šviesas, kiek tik randu namuose.
Sustojęs prie paskutinio šviestuvo, kiek padvejojęs, įžiebiu ir jį. Žinau, kad šalia kabo veidrodis, į kurį pasižiūrėti neturiu jokio noro. Vis tik pakeliu akis. Kas gi nutiko mano sniego baltumo rūbui? Jis buvo gausiai pamylėtas krauju, nusėtas  išdegintom skylėm. Nejaugi leidau šios dienos pakeleivėm gesinti į mane savas nuorūkas? Na, ne visas drabužis taip atrodė. Geriau įsižiūrėjus, galėjau pastebėti, kad kažkuo buvo bandyta užtrinti, užmaskuoti bjauresnes dėmes. Paliečiau ir supratau, kad tai pigi pudra, kurią naudoja mano draugės. O dar tas, draugeliu save vadinęs, ponas Netikėtumas, trynęsis aplinkui, kartais kažkur dingdavęs. Ar tik nebus ir jis prisidėjęs?
          Suniokotą drabužį numečiau ten pat, prie veidrodžio. Atsigulęs dar ilgai girdėjau, kaip ištikimoji mano Sąžinė plovė suteptus, sakyčiau, gerokai suniokotus baltinius. Užmigau. Tačiau, dar prieš nugrimztant į pirmąjį sapną, paskutinę akimirką pagalvojau: “Ji ir vėl dejuos šią naktį...“