Santrauka:
Dažnai svarstome savo poelgius.
Reikėjo - nereikėjo.
Retai galvojame: ar reikia.
Skubu atsiprašyt,
Kad nebuvau šalia,
Kai dvasinio palaikymo reikėjo.
Skubu paaiškinti,
Kodėl nesutikai akių
Tarp tų, kurios gal būt daugiau žadėjo.
Galiu nebesuspėt,
Nes pasiteisinimo žodžiai
Lapais į palaukę riedėte nuriedėjo.
-Sustoki. Pagalvoki! Neskubėk.-
Net susimąsčiusi delčia
Nerimastingai pakuždėjo.
Ir iš tiesų...
Gal žodžių tų
Ir spindinčių akių visai tau nereikėjo.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-11-04 00:27:26
Paskubėsi - apsijuoksi. Bet gal čia tai netinka, nors kas žino...
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2010-11-03 22:06:50
„Ir žodžių tų ir spindinčių akių...“ - tikrai reikėjo, jei klausimai vis dar sugrįžta... :) Geros eilės.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2010-11-03 21:42:22
Įtaigiai kalbat.Reikėjo, nereikėjo...Kas buvo, pražuvo. Viskam savo laikas.Prasmingos ir geros eilės.
Vartotojas (-a): Medis
Sukurta: 2010-11-03 21:23:08
įtaigiai :)
Vartotojas (-a): lūpdažis
Sukurta: 2010-11-03 21:14:47
Patiko ir netgi labai. Taip įtaigu.