Ilgai ieškau tylos. Vargais negalais surandu kampelį, kur galėsiu pasislėpti nuo visa alinančio gatvės triukšmo. Sėdžiu ant stataus skardžio briaunos. Aplinkui, kiek akys užmato, laukinė gamta, pilna žavesio ir pirmapradės paslapties. Staiga trakšteli šakelė, pasigirsta sausas, šaižus balsas, tarytum per smuiko stygas būtų kažkas perbraukęs apverstu stryku. Pamažu netikėti garsai rimsta. Žvilgsnis nukrypsta į vėjo linguojamas nendres. Per neaprėpiamą vandens plotą nuvinguriuoja paprastutės piemens dūdelės melodija. Muzika, atplaukusi iš amžių glūdumos, glosto, gaivina pavargusią širdį, lyg priekaištas suskamba  neapdairiam žmogaus lėkimui į pražūtingąją nežinią.