Drungna nepermatoma uždanga,
Užklojanti paslaptimi.
Verčiu tikrovės įnoringą knygą.
Štai  puslapis ir... cirkas.

Iš kur toks pražūtingas noras?
Et, geriau paliksiu juos vienus,
Akių bedugnius ežerus užmerksiu.
Tasai regėjimas ramus,
Nors tartum aklas pergamentas.
Ir užsikimšiu girdinčias ausis -
Abejingumo skraiste nesigaubsiu.  

Kai pajuntu sielos plotelyje,
Juk tai akimirksnis
Ir nuojautų migla-
Vienintelė tokia.
Dangus idiliškai jaukus,
Aplink nėra skaudaus kritimo.
Troškimas tyliai prisiglausti
Prie atramos-likimo.

Kvatojatės iš keisto praradimo?
Einu sustoju ir klausaus...
Kai nieko nebeliks,
Prie Tavo žodžių prisišliesiu.