Tylėdami žingsniavome nakties vėsuma alsuojančiu mišku. Žmogus ryžtingai ėjo priekyje, tarsi žinodamas kelią, nors iš tiesų nė velnio nenumanė, kur eina. O aš vis tiek sekiau paskui jį, visą laiką įtempusi ausis. Nieko įtartino negirdėjau, tačiau keista nuojauta kuždėjo, kad kažkas mus seka.
Nemaniau, kad tai Mona, nes ji neužsiimtų tokiais niekais. Ji tiesiog išlįstų ir užmuštų. Bet dar per anksti... Dar neišaušo. Be to, tokie darbai kaip žmonių sekimas ir atviliojimas buvo skirti man.
Vienintelį sykį Mona davė man atlikti visą juodąjį darbą, ir štai kaip viskas baigėsi! Aš patikliai žengiu paskui kelio nežinantį žmogystą.
– Einame gera kryptimi – matai, ten priekyje? – parodė pirštu į tolumą žmogus. Iš pradžių nieko neįžvelgiau, bet įdėmiau įsižiūrėjusi išvydau blausiai mirgančius žiburius. Nustebau, kad įprasta žmogaus akis gebėjo tai įžvelgti. – Ten, matyt, baigiasi miškas, – tarė jis didžiuodamasis pasirinkęs teisingą kelią.
– Džiaugtis per anksti. Dar neišėjome iš miško, – tariau niūriai, netikėdama, kad mums taip paprastai pavyks palikti Monos valdas.
– Išeisime.
– Tik klausimas, gyvi ar mirę.
Jis irzliai suprunkštė.
Paspartinome žingsnį, tačiau po akimirkos aš neabejotinai išgirdau kažką šnarant mums už nugarų ir nevalingai sustojau, norėdama geriau įsiklausyti.
– Kas yra? – suirzęs paklausė žmogus, nenoriai sustodamas kartu su manimi.
– Mus kažkas seka, – sušnibždėjau, akimis ieškodama paslaptingojo seklio tarp medžių kamienų, stūksančių naktyje lyg juodos antikinės kolonos. Tik šias iškaldino ne žmogaus, o gamtos ranka.
– Tau paranoja, –  tarė žmogysta ir sparčiai nuėjo tolyn, palikdamas mane vieną.
Tačiau nutolęs vos per dešimt žingsnių jis netikėtai sudejavęs suklupo ant samanų. Tą pačią akimirką vėl išgirdau šnaresį ir atrodė, kad su kiekviena sekunde jis artėja prie mūsų. Akimirksniu prilėkiau prie žmogystos – nė pati nesupratau kodėl, mat jis, staiga vėl apimtas savo keistosios ligos, niekuo nebegalėjo padėti.
– Kodėl kai labiausiai reikia tu būtinai tampi bejėgis?.. – suburbėjau sau po nosimi.
Įtempusi visus jutimus laukiau, kol kažkas įvyks. Žinojau, kad nedaug beliko laiko, bet nesuvokiau, kas tai bus, todėl negalėjau nuspręsti – bėgti ar slėptis. Taip dvejodama stypsojau šalia bejėgio žmogaus, tįsančio ant samanų kilimo, kol šalimais išsikerojęs didžiulis medis ėmė garsiai šlamėti, tarsi jį kas kratytų.
– Kas čia vyksta? –  truputį atsigavęs silpnu balsu paklausė žmogysta.
– Kažkas negero! Reikia bėgti!
Žmogus iškart manimi patikėjo ir, nors svirduliuodamas, tačiau atsistojo nuo žemės.
Medžio šlamėjimas peraugo į kitokį garsą – kurtinantį girgždėjimą, o tuo metu it purtomi ėmė šlamėti jau kiti medžiai. Kai pirmasis ėmė pats rautis su šaknimis, aš užvertusi galvą pažvelgiau viršun. Juodo dangaus fone, švelniai apšviesti mėnulio šviesos, mirgėjo lapai banguotais krašteliais. Pagaliau suvokiau, kas dedasi.
– Tai ąžuolai! – suklykiau. – Kodėl nesakei, kad čia ąžuolynas?!
Nieko nelaukusi visu greičiu nudūmiau žiburių link. Bėgau taip greitai, kaip joks žmogus neįstengtų – tiesiog skriete skriejau per minkštas drėgnas samanas, girdėdama, kaip už manęs lyg domino kaladėlės vienas po kito virsta galingi ąžuolai, turintys vienintelį tikslą – pražudyti mane.
Senų senovėje šituos medžius užkerėjo labai galinga laumė, laumtakių protėvė, visa širdimi pamilusi žmonių piemenį ir norėdama pražudyti savo seseris manydama, kad šios gviešiasi jos mylimojo. Ir iki šių dienų ąžuolai siekia laumtakių mirties... Mano mirties.
Pranėrusi tarp dviejų paskutinių ąžuolų, imančių gumbuotomis šaknimis lipti iš savo samanomis nuklotos buveinės, ištrūkau į pamiškėje plytinčią pievą.
Tačiau vienas grėsmingai girgždantis ąžuolas mane pasiekė – per blauzdą skausmingai perbraukė viršutinėmis šakomis. Jusdama karštą kraują, plūstantį oda iki pat pėdos, aš vis tiek nesustojau. Bėgau tol, kol aidintis nuo tebevirstančių medžių miškas liko toli už nugaros.
Tada sustojusi atsisukau. Ir supratau, kad žmogaus su manimi nebėra.