Aš ką tik išėjau iš dykumų, graužiau jose akmenis, kepiau sau smėlio duoną, vilgydamas seilėmis. Taip, kasiau ir šulinius, bet vandens vis nerasdavau. Oi, geriau neklauskit, kaip išgyvenau. Iš tiesų, tai pasakom, virsdavusiomis trumpalaikėmis svajonėmis, buvau gyvas. Tačiau tai praeitis. Netolima, bet – jau.
  Šiandien aš laimingas, pagaliau nugalėtojas, stoviu ant viršūnės ir po mano kojomis ne tik praeities dykvietės, bet gal ir – ateities. Na pažiūrėsiu, kaip jau bus, taip, tačiau dabar, šią akimirką regiu ją, savo ateitį auksu tviskančią, skriejančią, pabalnotą penkiais žirgais. Žvelgiu iš viršaus į apačią. Tai vergų pulkai, taip ir neatradusių savosios laisvės dainos. Tiesa, pamiršau paminėti, kad stoviu ne šiaip ant viršūnės, bet piramidės viršuje. Taip, tų pačių garbingųjų faraonų atminimui statytos...
  Gerai, jau gerai, tuoj leisiuosi, matot, tas vienas nekantrusis, labai jau užguitas eunuchas neduoda man vis ramiai čia pabūti. Ir ką gi jis man atnešė? Na, gražus, mielas, deimantinis visas, neblogas indas, bet jame tiktai vanduo. Sakiau vyno atitempk, to iš Ramzio rūsio, tai jis dabar man rankas liepia plauti...
- Pone, susimildamas, paskubėkit, Jo Dievybė, pats Didysis Tėvas Ramzis, jūsų nekantriai laukia.
Ir jis atatupstas, linkčiodamas leidžiasi akmeninių luitų šlaitu žemyn. Ai, tegul sau sprandą nusisuka, vis tiek iš jo man  naudos, kaip... Staiga pūstelėjo galingi ragai. Žvilgtelėjau, jie jau apačioje, prie išėjimų išsirikiavę. Gerai, jau einu. Pakėliau savo alaus pintą, negi paliksi valkiotis piramidės smaigalyje, gurkštelėjau ir ėmiau leistis. Vyruko jau nebuvo. Ot, ištreniravo juos Didysis Tėvas...
  Stovėjau tamsoje. Žinojau, kad geriau matysiu, kai akys apsipras. Už kampo, tarp kažkokių kolonų degė šviesa. Ji ėmė mirgėti, tarsi gavusi oro gūsio, toje pritvinkusioje šventovėje. Laukiau. Man juk pasakė čia stovėti, o ne lauke, prie įėjimo, kur jau visi išsirikiavę kaito saulėje.
  Nepajutau kaip jis priėjo, lyg šešėlis, tarsi ne gyvųjų Tėvas, bet mirusiųjų karalystės apaštalas, tik vietoj jo apaštališkos meilės, pajutau baimę ir mirties kvapą. Žiūrėjau į jį akis išplėtęs. Mes žinojom apie vienas kitą, bet į akis vienas kitam žvelgėme pirmą kartą. Iš ties nemaniau... Ką ten manyti, kai visą gyvenimą tik knygom buvau gyvas. Visai kas kita, kai stovi prieš pačią realiją. Jo auksas švietė ir tamsoje, pilnai užteko tų kelių spingsulių. Akių neįžiūrėjau. Jos arba buvo giliai, arba iš vis jų nerasta. Didybė ir baimė, didybė ir baimė, taip kažkokie neregimi būgnai mušė ritmą mano smilkiniuose. Trumpam pasimečiau. Nežinojau ar čia man žegnotis, ar linguoti galva į priekį. Ai, nusikeikiau tyliai sau panosėj ir gurkštelėjau alaus. Visai man nesinorėjo prieš šitą vaikščiojančią šmėklą keliaklupsčiauti. Staiga prisiminiau, kad netgi klebonui, kai paskutinio patepimo mano močiutei atėjo suteikti, rankos taip ir nepabučiavau. Oi, šnekėjo tada kaimynės, oi... Na, gerai, surimtėkim, stoviu gi prieš šio pasaulio Valdovą...

Nežinau ko jis taip ilgai stovėjo prieš mane tylėdamas, gal dar ir telepatas koks yra, minčių klausėsi? Pagaliau, pagaliau mane pabandė jis apakinti ne tik savo rubinų ir aukso švytėjimais, bet ir šypseną šiokią tokią išspausdamas savo baltame, granito veide:
- Stebėjau tave, patikai man. Ir dabar žiūrėjau ar tiesą man sakė kariai, radę tave dykumoje, kovojantį su šmėklomis.
O, kad tu žinotum, koks esi panašus į vieną iš tų šmėklų, kurią sapnuose daužydavau su televizoriaus pultu... Taip, prisiminiau, juk  labai panašus ir vaidendavosi, tik niekaip negalėjau suprasti kur ir kada susitiksiu?
- Nieko tokio, nurimk, mano vaike, juk nepyksti, kad taip į tave kreipiuosi? Štai tau dovana pradžioje, paimk.
Aš paėmiau. Tai buvo nemažų gabaritų blizgantys strypai, kažką labai jau primenantys.
- Tai sidabro raktai nuo manųjų žirgų. Eik, išbandyk juos, jie tavo.
Žinot, girdėjau, skaičiau apie visokių karalių, grafų ir dar kažin ko dosnumą, bet dabar man, vis dar girgždančiam smėliu tarp dantų ir beveik praradusiam save, tuose beribiuose toliuose, jis ne tik sveikina, bet dar ir savus žirgus dovanoja, kurių gal tik apgailėtinas kopijas, šešėlius  ką tik nuo piramidės regėjau.
- Gerai, aš eisiu, palakstysiu, - norėjau pasakyti „ bičas“, bet staigiai susigriebiau ir išlemenau labiausiai prisimintą, gražiausią kreipinį, - tamsta.
- Žinoma, išbandyk, o po to kai pagarbinsim mūsų garbingiausiąjį Nilą, mudu būtinai išgersime po taurę vyno.
Ir jis nuėjo garsiai kvatodamas ir vis paminėdamas: tamsta...
Na aš ir lėkiau tą dieną. Uhu, ja, ant faraono žirgų. Ar esate kada skridę ant balto arklio, kuris gal tik  darbui sutvertas, mūsų ganyklėlėse ganytas? Pamenu -  jojau. Šalia risnojo senukas, bet ant arklio kupros jis buvo tiesiog jaunuolis. Mes tada taip lėkėme, aš net šiek tiek būkštavau, gal ne už jį, o už save. Tačiau dabar... Ristūnai, karčiai supinti auksu, saulėj tviskantys, purslai iš jų nasrų drimbantys, veidą taškantys. Kai jau išlėkiau iš tų didžiųjų arklidžių, eunuchai tik į šonus: kas kibirą metė, kas duonos kepaluose prasmego. O aš žvengiu kartu su žirgais ir net nepastebėjau, kaip atsidūriau iki skausmo man pažintuose smėlynuose ir trypiu jų kanopomis šliužus, skorpionus ir visokias bjaurybes, dar ne taip seniai kankinusias dieną ir naktį. Va čia tai gyvenimas, čia tai viešpatystė! Nepamiršiu tos dienos, to lėkimo, jaudulio, susiliejimo su greičio ir jėgos demonais. Tačiau nepamiršiu ir mūsų antrojo susitikimo su žemės, o gal – požemių valdovu...
  Vėl buvome arti vienas kito. Šį kartą jo pakalikai eunuchai šliaužiojo aplinkui, galvas gatavi sukišti į akmeninį grindinį. Jo rankoje buvo taurė. Mano rankon taip pat vienas iš tų rūmų šliužų įspraudė. Senelis, o gal ir amžinas jaunuolis, žemės, upių ir dykumų valdovas vėl žiūrėjo į mane savo nematomomis akimis. Jis paklausė:
- Kaip tau mano ristūnai?
- Oho, jėga, - atsakiau ir paklausiau, - o rytoj ar galėsiu?
Jis vėl išmetė, kaip supratau, savo susigulėjusią, standartinę, retai demonstruojamą šypsenėlę ir, pakėlęs taurę, sumurkė:
- Jei tik nori, jie amžinai tavo. Ir ši menė, ir piramidės viršūnė, netgi tie eunuchai. Viskas tavo.
- Nesupratau...
- Išgerk su manim šio vyno taurę, tai ir bus mudviejų nepajudinamas susitarimas...
Jis prisidėjo prie lūpų taurę, krauju ar rubinais tviskančią, tačiau laukė. Ilgesingai į mane žvelgė, nors akių nemačiau, bet jutau iš jo nervingai drebančių ūsų. Pakėliau. Lėtai slinko mano ranka prie lūpų. Labai norėjau tokio gyvenimėlio, o kaip aš jo troškau, bet sutartis... Na, nežinau, nežinau. Kai mano nosies šnervės atsidūrė virš taurės ir užuodė vyną, suakmenėjau. Kvapas jo labai jau keistas man pasirodė: pelėsiais, akmenimis, numirėliais dvelkė. Kadangi visuomet buvau žingeidus, lyžtelėjau nesusilaikęs. Toliau nepamenu...

  Atsipeikėjau vėl savo smėlio rojuje, skorpioniukų draugelių apsuptyje. Horizonte tolo kelių vyrų siluetai, panašūs į tų eunuchų, kuriuos gainiojau po faraono kiemus. Atsiverčiau ant nugaros, sutraiškydamas kelis žnypliuotuosius, pripratęs buvau prie jų gnaibiojimų, išgyvensiu. Lūpose vis dar jaučiau keistą vyno skonį, bet tik lūpose. Nusišypsojau.
  Persmeigiau sidabrine šakute, kurią negrąžinamai pasiskolinau iš vieno eunucho, riebų skorpioną, iškėliau jį prieš saulę, įsivaizduodamas kaip skaniai surysiu jį vakarienei, ir man toptelėjo mintis: Vadinasi nepasirašiau? Gyvenimas tęsiasi?