Nejaugi tai sapnas toks keistas,
kambary be langų ir be durų
sala tuštumos absoliuto,
ten ne aš, kitas aš ten įkliuvęs,
minties dūžį pakeičia lengvumas.

Tai vinis iš Kūrėjo programos,
vyzdžiuose tolyn lekiantis paukštis
kviečia laukti ir tyliai stebėti,
kaip ankstesniojo kūno netekęs,
niekada jo daugiau neturėsiu.

Prasmės pokyčių klaidžiotoj pievoj
proto gijos, be veiksmo sukibę,
aurą apvelka mistine forma,
lemties tikslas išlieka esminis -
išsilieti šviesoj amžinojoj.

Nesinori dangus kad užgestų,
ir glėbys mylimosios stebuklas,
gal dar galim pasukti į šalį,
negi kelias Anapus be vartų,
kur sustojęs paklaustum\"Quo vadis?\"