Turbūt taip prieš žiemą dar tūkstantį kartų nulis,
Taip pils pro tave tarsi būtum kiaurymė ar nulis,
Laike prastovėjusi skylę svajonių pilis,
Statyta laikais, kai dar retsykiais švietė mėnulis.

Ir krito tada toks auksinis, toks gyvas ruduo,
Ir rėkė miškai \"pažiūrėk, pažiūrėk, kaip mes degam\",
Kai kartais dar būdavo gera (keistai) išraudot,
Išpurtyt po lapą į sielą sukritusį klevą.

Dabar bus sniegai. Ir užšalęs, negyvas vanduo,
Kuris neatmins, kad prieš žiemą taip kliokė ir pylės
Ir tirpdė tavas gležnutes origami pilis,
Kol liko tik klausimu žiojinčios amžinos skylės.