Masyvus sunkvežimis sustoja prie kiekvienos pirkios. Merginos išrengiamos, grubiai stumiamos į jo vidų ir sunkios durys užveriamos. Taip apsukamas visas ratas, kol nelieka neaplankytų. Krūva moterimi kvepiančių rūbų. Ištraukiamas lankstus, storas vamzdis. Vieną galą užmaunu ant išmetamojo vamzdžio, kitą sujungiu su anga į sunkvežimio kabiną. Girdžiu kaip rėkia, rauda, prašo, bet nepasiduodu. Keli ratai ir pūkinė tyla.

Jos sako: gyveni. Esu čia. Turiu mamą, gulinčią ligoninėje. Lankau ją kasdien, nunešu gėlių ir anyžinių saldainių, kurių ji negali valgyti. Nesibjauriu paimti už suglebusių rankų, pabučiuoti į kaktą prieš išeinant, palaiminti. Pasakoju jai vieną per tą patį, bet ir girdžiu ne kitką. Sakau jog dirbu, lankau tėvą, rūpinuosi broliu, turiu žmoną, namus, gerai išsimiegu, maistas skanus, nors krosnies kvapo jau pasiilgau ir dar tos ajerų duonos, gulinčios ant ližės. Negaliu šypsotis, nors ir matau, kaip su broliu aplaupome apskrudusią jos plutą. Gauname per nagus nuo tėvo, bet džiaugiamės. O motina šypsosi, dar valanda iki raminamųjų.

Jos sako: gyveni. Einu tuo pačiu grįstu keliu. Geležiniai varteliai sugirgžda, kojos sminga į lengvai purentą žemę, mažai ji čia mindoma. Nemeluoju mamai, sakydamas, jog lankau tėvą. Prisėdu ant suolelio priešais marmurinį paminklą ir linkteliu galva. Visada taip sveikinuosi su juo. Ir vėl matau mudu priešais didelį pienvežį. Tėvas sako, kad dar spėsim, vietos tenai daug, tačiau sulaukus mūsų eilės, pienininkė purto galvą ir trukčioja pečiais, apgailestaudama, kad iš viso pasirodėm. Tėvas nuleidžia akis ir iškošia, jog mums pieno tikrai niekada netruks. O aš linkteliu galva, atsistoju ir nueinu per minkštą žemę girgždančių vartelių link.

Jos sako: gyveni. Važiuoju savo mašinoje. Ne nauja, bet man patinka ir rieda gerai. Tos pačios senamiesčio kertės, pagriuvę stogai ir nukarusios langinės. Netrukus būsiu namuose, kuriuose drėgmė priverčia pašiurpti kūną. Sakiau kaimynams, kad reikia dengti stogą, bet atsakė, jog degtinės butelis labiau sušildo. Apleidau šią idėją ir palikau sienas kaimynams ramstyti, gal labiau sušils. Ir vėl matau tą nuogą moterį, sėdinčią ant medinio suolelio. Priėjęs klausiu, kas nutiko, o ji blizgančiomis akimis žiūri į namo duris ir gailisi gyvenimo. Užmetu jai ant pečių savo mažą paltą ir einu vidun, tik atskriejęs butelis mane atbaido. Taip ir neužaugu iki vyro.

Jos sako: gyveni. Įžengiu pro duris, o ji stovi basa. Pasitinka, kaip visad, su šypsena, klausdama, kaip sekėsi. Rūpestingai pakabina mano paltą ir paduoda šlepetes. Virtuvėje ant stalo garuoja karštos sriubos lėkštė, prie jos padėta riekė duonos. Langai užrasoję, ant palangės stovintys vazonai, rodos, pilni dirbtinų gėlių. Matau, kaip mama laisto alijošių, o ant molinės aslos varvantys lašai primena ašaras. Aš pribėgu, suklupęs ant mažų kelių pridedu duonos gabalėlį ir jie susigeria. Atsipeikėju galvodamas, ar ir dabar susigertų viskas į tą mažmožį. Tada atsikandu dar vieną kąsnį duonos ir užsrėbiu karštimo.

Jos sako: gyveni. Nusimetu drapanas ir atsigulu. Lova kvepia švara, o baltumas net tamsoje matosi. Užmerkt akių nesugebu, o žmona neramiai muistosi pašonėje. Visad džiaugiausi, kad neturiu vaikų. Dabar tikriausiai stovėčiau parimęs prie lopšio, bandyčiau nutildyti rėkimą. Taip ramina motinos sūpavimas. Tegu ji sūpuoja ne mane, tegu brolį, bet aš jaučiuosi ramus ir, užmerkęs akis, regiu Jurgio pievą, kurioje ganosi banda karvių. Tik staigus pokšt ir aš sėdžiu lovoje. Negaliu užsimerkti, ne vaikystė. Atsikeliu iš lovos ir basas kojas bado, o ausyse spiegia, rėkia, rauda. Aš prašau, kad jos sustotų, bet nesiliauja. Jos sako - gyveni ne savo gyvenimus. Jos teisios.