Neužpyk, kad myliu – nors klupėjau prieš dievą ant kelių
Ir prašiau, kad neleistų rašyti graudokų eilių
Bei sunkiam vakare nestovėčiau į vėją prie kelio,
Kad naktim nešnekėčiau su nuotraukos žvilgsniu tyliu.
Ir nelaukčiau, nelaukčiau beprasmio, belaiškio grįžimo,
Apkabinimo šalto po jos  apvalių bučinių,
Po tylėjimo tokio, kuris už gerklės tampriai ima
Ir slopina  garsus, išskanduotus nakties traukinių.
Aš žinau, tu tikrai netaisai parašyto prologo
Ir žudai atlikėjus, kurie nebeturi vaidmens:
Nesupyk, kad prašau nuo gėlos neapsaugančio dievo
Ir tikiu, kad šis  skausmas tau laimėje pasivaidens.