Mums ruduo Brailio raštas akliesiems,
sudėliotas kasdieną kitokių spalvų,
laiko tarpsnis, pražilęs šalnojant,
trumpalaikis prieš saulę nušvinta,
nuobodybės sala, kada merkia lietus.
Kas turi atsitikti, būtinai atsitinka,
Merfio dėsnis aštrus kalavijas,
tik gaisras tarp mūsų netikras,
du puodeliai espresso ant stalo
į puses dvi pasaulį dalija.
Iki skausmo įkaitusią tylą
paverčiam į grūdintą plieną,
tampam netvarūs, kai liekam,
iš akių ir minčių pasitraukiam,
laiko juostoje vietą praradę,
be savęs kylam dūmais į aukštį,
kol ištirpstam beviltiškom snaigėm,
kvapą gniaužiame grįžtančiam vėjui,
miršta rudenį vienišos žvaigždės,
ir nutolę žvaigždynai ryškėja.