Vakarais sau atrodau panaši į išsigandusį žvėrelį. Tos didelės, baikščios, kiek kvailokos akys. Ne, jose neįžvelgsi manęs, nerasi minčių nė pusės.

                      Stoviu parimusi prie didelio veidrodžio, bronziniais rėmais. Nuo laiko papilkėję ir paniurę, seni, daug senesni už mane. Kuo ilgiau žiūriu, tuo labiau nesijaučiu, kad būčiau.

                      Kai maža buvau, man prie pat galvos nukrito orlaidė. Iš pat pradžių kažkam norėjos šią fizionomiją priploti.

                      Stiklas rasoja nuo šilto kvėpavimo, o man patinka jį braukyti šaltais pirštais. Delnai prie delnų, tik vieni – drėgni ir stikliniai. Ak, kaip dažnai šalia nėra šiltų rankų. Per dažnai, net nustoju tikėti, kad yra ne tik manosios. Gretimame kieme tyliai kiauksi signalizacija. Kai mašina rauda kiaurą vakarą tuo trūkčiojančiu, verksmingu, mechaniniu balsu, pamažu ir tas verksmas tampa vakaro dalimi, jis paskęsta lempučių dūzgesį, cypteli stabdžiais prie artimiausio posūkio, kol patyliukais susirango po basų kojų tipenimais girgždančiomis grindimis ir, neramiai sušnopavęs, veikiai nutyla ir užmiega.

                      Laikas nebėga. Jis tyliai sėlina, kol nesitikinčiam gudriai smogia iš užnugario, o mes gurkšnodami arbatą gyvenimą atidedame vėlesniam laikui ir patys tik geriam, geriam ir šnekam, kaip nesinori taip vegetuoti, taip negyventi. Lyg būti galėtų tik amžinas štilis, lyg patyliukais nelauktume griausmingos ir gaivios audros, bebaimiai ir baištūs, mat tik tokiais gebam būti, kol net patys savęs – neturim...

                      Ir tolimiausias tampa artimas savo tolumu, lyg greita it mintis paukštė nevykusio mąstytojo padangėje.

                      Tik kaip, sakyk, sugauti mintį?

                      Jos tyliai byra ledukais iš kukurūzinių debesų, krinta ir iš gėdos tirpsta, priglaudę drėgnus veidus prie sutrūkusios žemės, kaukši į galvas tuščių žmonių, besiginančių popieriniais lietsargiais. Jas vagia alkani kaminai, tirštai užpila suodžiais ir troškina dūmais, jomis kvepia virtuvė geros šeimininkės, verdančios dar vieną avienos troškinį. Jų nepatiekia puikiausi restoranai ir iš blogo gyvenimo jos nesikaria ant Kalėdų eglutės viršūnės, svetimų vogti – negalima, o savos retai teaplanko. Jos švyti naktiniais drugiais sodo žibintuose, bet nespėjus paliesti, apsvyla ir pažyra pelenais po margažiedes pievas. Nevykusiai sugriebtos išslysta į vakarus ir susirango naktiniuose marškiniuose baltų mergaičių, neužmirštuolių žydrumo akimis. Gudriai tūnančias tarp gitaros stygų jas nejučiomis brūkšteli geras muzikantas, o šios pakyla, pakyla į pačią šalčiausią padangę ir lyja, lyja, lyja skaidriais lašais į jų laukiančius delnus, kur nejučiomis plonytėmis čiurkšlėmis toliau išsrovena pro tarpupirščius, mat per kiauras, per kiauras joms ilgiau turėt yra žmogus.