Menkas pabudimas

Pabudau nuo smailių snapelių
Besiveržiančių pro mano odą
Nei tai jausmai nei tai sapnai
Mažesni už kolibrius jie atvėrė
Mano šaltesnį narvą už šį rytą
Už žiema pulsuojančią nuojautą
Už norą grįžti nuo lango ir patale
Pasislėpti nuo visur esančio veido.
Nebetikiu telepatija minčių srautais
Slaptais užbūrimais (malda dar truputį)
Nes visi paukštukai skirtingomis pusėmis
Per puse net kai kurie pro langą išskrido
Kur šilčiau gi visiems norisi kur saugiau -
Visai ne ton pusėn, kurion dresiruoti.
Tad ir aš susirankiojau plunksneles
Susikaišiojau tarp plaukų uždegiau ugnį
Giliai giliai sieloje ir sukausi sukausi ratu
Su paskutine viltimi šitaip apsvaigti
Jog ne ton pusėn nueičiau kurion dresiruota.
Urtė

2010-10-22 15:47:11

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Anonimas

Sukurta: 2010-10-24 22:24:39

Sutemptumo, vidinės teksto įtampos man čia trūksta.

Anonimas

Sukurta: 2010-10-23 17:04:14

kas ten skliausteliuose, ir kam?

Vartotojas (-a): Urtė

Sukurta: 2010-10-22 22:48:42

tuo ir malonus gyvenimas, kad nelabai įmanoma nuo dresūrų prabusti.
nebent nuoširdžiai gyveni maldoje, pasieki budistišką om arba miršti

Vartotojas (-a): semema

Sukurta: 2010-10-22 22:23:39

Ko gero dar teks prabust ....nuo visų dresurų.
Saviironija , o tai neblogai.