Akmenukai
rutuliniai ovalai
skersgatvių liūtys
ir įklimpę bateliai
nuneštos srovių
bejėgiškai žiopčioja
balų purvinos lūpos
bučiuoja tįstančią rykštę
nudrėksdamos odą
priversdamos sušlapt nekaltai

taip tyliai paslėpdamos
po liūčių skvernais
taip myli
lengvais prisilietimais

paleist neturėti
nugremžtais batais
laikyti pasaulį po kojom
pavergusios sielą
kapsi lašais

laimindamos kūną

apraizgo srovėm
glamonių iliuzijom

tyla nutilę
susigeria marškinėlių rankovėj
nuplėšdamos sagą
atlaisvina kaklo arteriją
per dvigubą akį
skinasi laisvę
matinę paversdami skaidria
aimaną tyliu kvėpavimu

ir jų tiek daug
visi jie savotiškai traukia

ir jos
tos varvančios pėdutės

susigeria odon
nuplėšdamos normą
degina šalčio pjūkleliais
naikindamos erdvę
pjaudamos
dalelę žemiškumo
paženklina šlapiu tyrumu
nurengdamos sausumą

supas plaukuos
ant blakstienų kraštų
kapteli lūpas
ir viskas iš naujo
iki kojų
nuo rankos
aplink juosmenį
po kaklo duobių

viskas iš naujo
net kai lietuj
tavo veidą regiu.