(tiesą sakant, nesvarbu, kur)
neturiu, ką pasakyti.
psichologiniu požiūriu — itin prasta pradžia;
gi socialiai — kasdieninė praktika, o
fiziškai — liežuvis į gomurį it ašaka įkibęs.
tegu kas nors pakyla, prabyla
apie neturinčius, ką sakyti,
tegu meta: “tu neturi minties,
kodėl tad lūpas judindamas
tuščiai orą šildai”.
nėra kuo didžiuotis savo diletantizmu —
visiškai sutinku antai jokio rimo,
lengvumo, žodžio slydimo,
o juk derėtų nepamiršti ir malonumo skaityti — bet pamiršau;
gal kokią gamtos gyvastį per ekraną išlieti,
ar kokį atsiminimą išpurkšti, gal šašus nusigraužti,
kad žaizdos vėl atsivertų,
nes ką gi darysiu, jei nebus ko laižyti.
gal drėbtelt pojūčių solidarumą,
ar tiesiog užteks parodyt savo seklumas,
ir į jas įbridus atsitūpti, kad atrodytų giliau.
neturiu, ką pasakyti.
dėl to ir kviečiu mano akis
miltuose iškočioti; jau
metas kalbėti apie neturinčius,
ką sakyti — jų daugės; paliesk mano ranką, skaitytojau,
ar Tau neatrodo, kad kažkada many būta,
ką galima tarti, kas be gėdos galėtų šildyti orą,
paliesk, jauti — dabar nelikę.    
dar ne visi pastebėjo, kad nuomonės esu netekęs,
kad spręsti ir rinktis — mano grandinės:
viena galvoju, kita sakau, trečia elgiuosi,
ketvirta kuriu, penkta linkiu, septinta sapnuoju,
aštunta tikiu.
dar tiek daug nepasakyta, o aš jau neturiu, ką pridurti;
juk matau — kitu ėjimu matas.
o aš vis dar stumdau savo vilties figūras,
kad ne daugiau nei Pyro pergalę atiduočiau.