Mums žodžiai suskamba dažnai iš naujo,
Nors, rodos, viskas išsakyta jau seniai.
Kiekvienas rytas įkvėpimo reikalauja,
Bet laikas surakina - esame jo kaliniai.

Vėl uždaryti mintyse, tarsi tarp sienų,
Netgi savęs dažnai nepajėgiam suprast.
Nors sutemos kovoja su blakstienom,
Akių sumerkt negalim. Sielose - audra.

Atėjęs rytas apramins maištingas širdis -
Juk daug kas šviesoje kitaip atrodys,
Nauja diena mus vėlei viltimi pagirdys
Ir persmelks kaip strėlė kiekvienas žodis.