Liepsnoja miško pakraštys skaisčiu raudoniu apsiklėtusiomis  aguonomis. Visa kūrinija apstulbusi nuo žiedų puošnumo. Puikuojasi savo jaunyste ir laibakojės grožio karalienės. Tik kuklutės ramunės, purtydamos  galveles, tyliai kužda: neilgai džiaugsitės savo laime, brangiosios, neilgai… Aguonos negirdi kaimynių šnabždesio, saulėn stiepiasi.
Kitą rytą gražuoles ištinka nesėkmė.  Akimirksniu dingsta prabangūs  rūbeliai. Nenuorama vėjas įsisuka į neišvaizdžias raukšlėtas akiduobes, landžioja pro netikėtai atsiradusias kiaurymes, valiūkiškai švilpauja, įnirtingai žarstydamas  smulkius grūdelius. ,,Ar ir mes tokios tapsime?”-  išsigandusios vaitoja šalimais besiblaškančios gėlės. Gailios ašaros pabyra ant drėgmės ištroškusio dirvono, o į viršų jau kyla dangaus žydrynės paviliotos rugiagėlės.
Nuvilnijusio nerimo pažadintas žiogelis strykteli ant tabaluojančio  lapiūkščio. Suvirpina stygas ir užtraukia amžiną giesmę apie trumputį žydėjimą, netekties skausmą, nesibaigiančias pastangas kuo greičiau patirti tai, kas laikinai žemėje duota.
- Tavo giesmėje tik dalis tiesos. Matyt, dar nesi patyręs, koks malonumas tiestis į saulę, pajusti jos spindulių glamonę, savo prigimties šauksmą, - vypteli  pajuodavusi aguona ir subyra į žemę, iš kur kitais metais vėl stryktelės būrys žavių puikuolių.