Neužgesk į žariją,
Dar šildais, o kūnas jau vėsta,
Pamažu atiduodi save
Į viduržiemio šaltį,
Išnešioja skalikai pikti
Po apšiurusį miestą,
Paskutinė naktis
Nesuspėjo išauštant įgelti.

Neprakalbini lūpų,
Be prievartos pameti žodį,
Į atšipusį stiklą
Atsimuši tari į orą,
Paskutiniai hieroglifai –
Žymės pilkėjančiai odai
Įsirėžia giliai,
Per nebylų gyvenimo storį.

Atsiduodi lengvai,
Kaip jaunystėj į mylimo glėbį,
Nesvarbu, kad be pažado,
Be atgalinio grįžimo,
Į akis patupdai du paukščius
Ir į debesis bėgi,
Ciklas baigės,
Nebus pratęsimo.