Naktis, dangumi prabėga pikti žaibai,
Oras toks gaivus ramina sielą.
Aš esu čia – po šiuo dangum,
Kur angelai kadais bėgiojo,
Kai dar buvome vaikai.
Lašas po lašo, ir pamažu pravirksta dangus – akimirka...
Tai tik akimirka, ir aš jau visa šlapia.
Stoviu po debesim.
Kažkas beldžias į mano jausmus – pagalbos šauksmas.
Dar vis verkia dangus,
Jis šaukia,
Jam skauda...
Naktis ir aš joje,
Stebiu bėgiojančius žaibus,
Kaip pasimetus siela neranda kelio į namus...
Balti vaiduokliai juodoj nakty
Keliauja dangumi tarsi nesusapnuoti sapnai...
Bet aš nenoriu miego,
Man tiesiog baisu.
Kai nebelieka šviesų,
Bijau užmerkt akis...
Maža neviltis trumpam pakeičia būseną,
Dar vis verkia dangus,
Ir aš skęstu,
Bet ne ašarose,
O jausmų audroje...