Gyvenimas kasdien negailestingai
Žvilgsnį blukina ryškių akių.
Aštrumą tik vyliaus palieka
Tikėjimui meilės šauksmu.

Sugrubę greit pirštai atgyja
Nuo šiluma pulsuojančių delnų.
Šitiek vasarų kaitintas vynas
Kūną šiurpina jauduliu keistu.

Nebevaldomas balsas prikimsta,
Ir žodžiams pritrūksta erdvės.
Ląstelių mirtis geria tylą:
Ruduo vis žvarbės ir žvarbės.

Saulės skritulį vakaras rita
Jau viršūnėmis medžių plikų.
Ar mylavimui rankos pakils dar,
Kai širdyje ir mintyse alsu?