Susitikom rudeniu pakvipę,
Akyse tik lapų krintančių viražas,
O išties...pavasario delnuos sutūpę
Vienas kito klausėm:
\"Kas gi mums nutiko?\"
Rodos, metų daug prabėgo, nugarmėjo,
Patirties keliai padus nutrynė,
Rodos, stiebės dailios liepos, ąžuolai pašonėj,
O širdy išties...tik viksvos augo ir usnynės.
Rodos, nieko naujo nenutiko!
Kaip visiems, kaip kiekvienam iš mūsų...
Bet žaibai supurtė, širdys dainomis pradėjo lietis.
Nekviesta...Nelaukta. Nežadėta.