Kažkas mintis sujaukt ramias mėgina
Ir bando pasislėpt pavėsy prie širdies,
Tai vėl skubėt kartu į nežinią vadina,
Gal prie dienos, o gal ir prie nakties.

Tai tiktai nujauta, dar viena abejonė,
Paklydusi rūkuos, visai dar be spalvos,
Atėjusi prikelt užmigusios svajonės
Išgirst melodiją gyvenimo dainos.

Aš nežinau ar verta bepaklusti
Mėgint pakilt gelmėn žydro dangaus,
Prie veido vėsą rytmečio pajusti,
Kai šaltos rasos žalią žolę praus.

Ne ne, sunkių minčių kol kas nereikia,
Geriau dar gurkšnis gundančios vilties,
Kad savo paukštę pamatysiu greitai,
Kuri pasiekti tolumas padės.

Žinau, tikiu ir laukio tos minutės,
Kai tarsiu Viešpačiui – dėkingas Tau esu,
Kad dar galiu gyvent, po saule būti,
Alsuot sukurtu, kerinčiu grožiu.

Tai tiktai nujauta, tik dar vien svajonė,
Paklydusi rūkuos, visai dar be spalvos,
Kaip sapno vizija ilgai lauktos kelionės
Į glėbį žemės man nežinomos.