Asfaltas

Guliu atvirom akim, regiu nepermatomą tamsą arba, teisingiau, nieko neregiu. Už sienos miega mano svečiai: Lena ir Rytis. Jiedu atvažiavo vakar iš Rokiškio. Ten Rytis paveldėjo tėvų ūkį ir nuo jaunumės pradėjo ūkininkauti. Per porą dešimtmečių keliasdešimt hektarų padidino iki kelių šimtų. Augina daržoves. Pastatė sandėlius – saugyklas. Produkciją realizuoja didžiuosiuose prekybos centruose, restoranuose, net į užsienį išgabena. Nuo ryto iki vakaro jo galva užimta: kaip, kur, kada, po kiek? Biznis. Sunkus biznis. Tam reikia turėti talentą, proto, sveikatos, apsukrumo, nuojautą ir dar daug kitų savybių, be kurių neišsiversi, turėdamas tokį didžiulį ūkį. Pavargo nuo visko, tad su žmona Lena pabėgo porai dienų nuo savo ūkio į Žemaitiją, pas mane, pailsėti, paklaidžioti po „Kalvotąją Žemaitiją“. Nusistebėjo, kad nuo pat Šiaulių nematė nė vienos stambesnės kalvos. „Važiavom, kaip keptuvėj,“ – apibūdino savo įspūdžius. Su Lena mes mokėmės Šiaulių „profkėj“. Nuo tada ir draugaujam. Vakaras prabėgo greit. Ilgai ir nevakarojom, nes ryte planavom anksčiau išvažiuoti, kad daugiau pamatytumėm. Lauke tamsi rudens naktis. Tylu, ramu, miega visas kaimas. Nė vienas šuo niekur neamteli. Bandau kvėpuoti giliai. Užmerkiu akis. Pagalvė nepatogiai spaudžia ausį.  Pasikuičiu po antklode, įsitaisau patogiau, bet miegas vis tiek neateina. Mintyse sudarinėju rytdienos kelionės programą. Žinoma, aš juos nuvešiu savo ir savo tėvų gimtinėn. Ten jau yra kalvų. Nesiskųs, kad važiuojam keptuvėj. Parodysiu, koks gražus yra Žemaitijos kaimas. Neasfaltuotais keliais, nykstantis, bet gražus. Atradusi tokį sprendimą, nusiraminau ir užmigau.
Ryte Lena, kai sužinojo, kur juos ketinu nuvežti,  nekantravo kuo greičiau išvažiuoti, nes mūsų mokslo  metais kartą buvo pas mane atvažiavusi, tad dabar galvojo, ar beatpažins tada matytas vietas. Išvažiavom. Pirmiausiai stabtelėjom Pievio pakrantėj, prie kažkada buvusio vandens malūno liekanų. Prasibrovę pro krūmus, ant stataus upelio kranto radom keletą žolėm apžėlusių girnapusių. Skersai vandens tėkmės iš vandens  kyšojo ąžuolinių rąstų galai – buvusios užtvankos liekanos. Geriausiai išsilaikęs buvo iš akmenų išmūrytas vandens kanalas, kur kadaise buvo įtaisytas velenas, sukantis girnas. Susėdom ant girnapusės prieš ryto saulutę. Prieš mūsų akis išaugo drūtas pastatas, dundantis ir drebantis nuo besisukančių girnų. Kieme prie buomo pririštas neramiai trypė bėris, atvežęs malinį. Pro malūno duris išėjo nuo miltų pražilęs vyras. Tai malūno savininkas. Pasidairė į saulę, pasilabino su mumis ir vėl nuėjo prie girnų. Už krūmų pasigirdo merginos daina. Tikriausiai malūnininko duktė pakrantėj gėles skina.
– Mūūūūūūū! – pasigirdo visai šalia ir išblaškė mūsų svajonių vizijas. Pakilom ir sėdom mašinon tolimesnei kelionei, palikę karvę ramiai ganytis.
Pavažiavus kilometrą, teko vėl sustoti. Rytis panoro paspoksoti į nuo užtvankos krentančius Pievio vandenis. Stovėjom ant tiltelio ir grožėjomės griausmingai krintančiomis vandens srovėmis. Atokiau pakrantėj dar prieš porą metų augo milžinas gluosnis.   Praėjusią vasarą per audrą nuvirto. Šakas žmonės išsitampė kurui, o kamieno neįveikė. Prie jo ateidavo žaisti aplinkinių vienkiemių vaikai. Susilipom ant jo kamieno ir mes ir nusifotografavom atminčiai. Žolyne pastebėjom aplamdytą vaikišką būgną. Rytis jį pasiėmė ir numetė po sėdyne – gal pravers kelionėj.  Toliau pasukom link Viekšnių. Sniegenos Chriščinavičienės paveikslai, sukurti iš žemelės visiems sukėlė nuostabą. Per odą nubėga malonus šiurpuliukas, liečiant šiurkštų paveikslų paviršių. Visos spalvos surinktos iš įvairios žemės. Durpžemis – juodas ar rudas, smėlis – nuo balto iki oranžinio atspalvio.  Kvarco smėlis – su blizgučiais. Molžemis, šlynas, plytos milteliai... Net akys raibsta nuo paveikslų įvairovės. Užtrukom daugiau kaip valandą, besikalbėdami su autore, besiklausydami jos eilėraščių.
– Kieta žemaitė. – Tai Rytis apie Sniegeną. – Net nesapnavau, kad be dažų tokius nuostabius paveikslus galima padaryti!
Traukiame link Tryškių. Mašina rieda lygiai, tyliai. Jaučiamės neįprastai važiuodami asfaltu užuot kratęsi žvyrkeliu. Iki pat Tryškių šnekamės. Pasakojame vienas per kitą. Juk tiek metų nesimatėme. Pervažiuojame Tryškių miestelį, nusileidžiame pakalnėn, kertame tiltą per Virvytę. Lena atpažįsta autobusų stotelę, tiltą ir kelią link Dirmeikių kaimo. Toj pusėj mano gimtinė. Bet aš ten nepasuku vairo. Vėl kratomės žvyrkeliu. Po poros kilometrų pasuku kairėn ir įvažiuoju į didelių medžių pavėsį. Priekyje, šviesus pastatas su kolonom, laikančiom prieangio stogą. Už jo matom senų namų griuvėsius, dar šiokio tokio stogo pridengtus.  Įsuku į stovėjimo aikštelę.
– Kur mes esam? Gal tu pas savo draugus mus atvežei? – Paklausė Rytis.
– Ne, atvežiau į Pavirvyčio dvarą. Sovietiniais laikais čia gyveno lauko ir fermų darbininkų šeimos. Pastatas atrodė tragiškai. Savininkai atgavę nuosavybę restauravo gyvenamąjį namą. Na, bet jie patys jums papasakos.
Išlipus mus linksmai aplojo šunelis Liepis, nes gimęs liepos mėnesį. Kieme, prie suolelio po klevu, mūsų jau laukė dvaro šeimininkai Sofija ir Valdemaras  Michalauskai. Pasisveikinome. Pasakiau, kad atvežiau svečius iš Rokiškio parodyti vieno pirmųjų stebuklingai atgimusių Žemaitijos dvarų. Ponas Valdemaras mums papasakojo savo protėvių ir dvaro istoriją. Ponia Sofija palydėjo prie seniausio dvaro parko medžio – ąžuolo, esančio ant pat Virvytės kranto. Jo šaknis skalauja vanduo.  Takelių išsišakojime ant stulpelio pritvirtinta lentelė su užrašu „ONŽOLS“.  Labai jau mažom skruzdėlytėm pasijutom šalia šio milžino. Fotografavomės prie ąžuolo su ponia Sofija, vieni ir su Liepiu.
Iš dvaro pajudėjom labai pakilios nuotaikos ir alkani. Pasukau link Kiršių kaimo, kur mano vidurinės mokyklos bendramokslė Benedikta turi kaimo turizmo sodybą. Užvažiavę į Šarkalnės viršų trumpam stabtelėjom. Mano svečiai grožėjosi tolyn bėgančia vieškelio juosta ir dingstančia vešlių alksnių tankynėj.
– Seniai arkliais važiavo piršliai į Tryškius. Susitiko šitoj vietoj jie mano tėtį, aštuoniolikmetį bernelį. Klausia ar dar toli Tryškiai. Tėtis, matydamas kad jų arkliokas pakinkytas palaikiais kamantais, juokdamasis pasakė, kad jei pamažu važiuos per pusvalandį nuvažiuos, o jei greit tai ir visos dienos prireiks. Supyko keliauninkai, tyčiosis mat koks snarglius. Sudrožė botagu arkliui ir nudardėjo pakalnėn. Neatlaikė juosta, trūko. Ratai kliuvo arkliui į kulnus, tas pasibaidė, lūžo ienos, važiuotojai nusibalnojo nosis. Kur tokie begali pirštis? Gavo namo traukti, ratus sulaužę.  
– Cha cha cha cha cha! – Kvatojo Rytis su Lena net pilvus susiėmę.
Griovy pastebėjau neįprastus violetinius žiedus. Augo ant aukšto stiebo du į varpelius panašūs žiedeliai. Apačioj skleidėsi nedidelių žalių lapelių rozetė. Tokių dar nebuvau mačiusi. Atidžiai tyrinėjau ir nufotografavau. Tolėliau alksnyne Lena pamatė daugiau tokių augalėlių. Rytis tris stiebelius nuskynė. Išėjo gan simpatiška puokštė.
Iki Benediktos sodybos nuvažiavom be nuotykių. Dar kieme pakuteno kepamos mėsos ir vanilės kvapas. Bematant burnoje prisirinko seilių. Užsisakėm žemaitiškų batviniukų sriubos, kotletų ir vanilinių sausainių su klevų sula, rauginta namie. Gardumėlis! Rytis net pakartoti norėjo, tik Lena sudraudė, kad ir taip antsvorį didelį turi. Tai pasitenkino tik užsisakydamas litrą sulos vežtis. Atsisveikinant su Benedikta, Rytis griebėsi už galvos:
– Koks aš užuomarša! – Nubėgo į mašiną ir grįžo nešinas puokštele. – Skaniausiai gaminančiai žemaitei, –  nusilenkė Rytis, paduodamas puokštelę Benai. Vienas žiedlapis atitrūko  iš puokštelės. Keletą sekundžių pasivartė ore ir nutūpė Ryčiui ant peties.  – Ir man gabalėlis grožio liko, – pajuokavo tas, dviem pirštais suimdamas žiedlapį ir įsidėdamas į marškinių kišenėlę.
Po sočių pietų sėdėjom aptingę ir tylom stebėjom pro šalį slenkančius vaizdus.
– Klausyk,  šiandien visą dieną važiuojam ir tik keletą kilometrų tebuvo asfaltas. Negi Žemaitija toks biednas kraštas, kad visur dar žvyrkeliai tebėra?  – pirmoji tylą nutraukė Lena.
– Kai toks lygus žvyrkelis, asfaltas ir nereikalingas. – Burbtelėjo Rytis.
– Kaip nereikalingas! – šokosi Lena. – O dulkės? Argi nepastebėjai, kokia mašina? Jei nežinotum, tai ir nepasakytum, kokios ji spalvos. Tu jau nepostringauk. Niekada tau netenka žvyru važiuoti.  
– Du tūkstančiai aštuonioliktais metais yra planuose asfaltuoti šį kelią, nes jis veda į „Žvėrinčių“. Jei krizė nepakiš kojos. Dėl jos planai dar kelis metus gali nusikelti tolyn. – Paaiškinau aš, pasukdama į mišką siauručiu keleliu. Dar po kelių kilometrų pasiekėme „Žvėrinčių“, kur mus pasitiko būrys ožkų. Pamiškėje prisiglaudusioje sodyboje gyvenantis Petras Dabrišius maloniai sutinka visus svečius, aprodo savo globotinius, papasakoja kiekvieno istoriją. Labiausiai akį traukia meškinas Timofiejus, šernė Jadzė ir lūšių šeimyna. Vilkai laikosi atokiau, brūzgyne, juos matome neaiškiai. Šeškai ir lapės miega saulės atokaitoje ir nekreipia į mus dėmesio. Tik vilkė Spyglė neramiai suka ratus aptvertame kieme.
Namų link pasukame jau pavakariukais. Važiuojant pro Pielius dėmesį patraukia didelis šešėlis. Stabtelim. Danguje lėtai sklendžia spalvingas oro balionas. Jis leidžiasi vis žemiau ir žemiau. Pintinėje įžiūrime du vyrukus. Mes jiems mojame ir važiuojame paskui. Jie moja mums ir nusileidžia pakelio pievoje. Dar kurį laiką stebime, kaip jie vynioja subliuškusį balioną, tampo lynus. Netrukus privažiuoja sunkvežimis ir visa skraidymo įranga jau kraunama į kėbulą. Važiuojame toliau.
– Pasiilgau asfalto. – Atsidūsta Lena. Iš laukų keliuko mašina įkopia asfalto juoston ir rodos linksmiau suūžia variklis. Visi nusijuokiam: „lydekai paliepus, Lenai panorėjus...“ Už Mitkaičių vėl žvyras. Pakelėse kur ne kur kėpso kreivos sodybos. Skurdus kraštas. Darosi liūdna. Prie artimesnės sodybos, pakelio griovy, pastebiu kažką šmėkštelint. Sustoju ir parodau savo svečiams. Stebime, laukiame. Rytis nukreipia ton pusėn fotoaparatą. Kelio pusėje, patvory, kapstosi keletas vištų. Tarp jų lyg karalius sukinėjasi išdidus gaidys. Jis sunerimsta, surinka „gelbėkitės, pavojus!“ Per vėlu. Iš griovio strykteli lapinas ir pasičiupęs vištą dingsta aukštoje žolėje.
– Bus vakarienė lapiukams, – sako Lena. – Lapė rūpestinga mama.
– Ne, tai buvo lapinas, – nesutinka Rytis. – Jis rūpestingas tėtis. Nuotraukoj matosi, kad tai lapinas. Gaidys žioplys paaukojo vištą lapiukams. Višta auka.  O zuikis, pelė irgi AUKOS, kai juos pagauna?
– Baik savo filosofijas varinėt, – suniurzga Lena, – Rodyk nuotrauką.
Peržiūrime nuotrauką ir važiuojame. Valio! Pievėnai! Valio! Asfaltas! Per kaimelį asfaltas. Suku į kiemą. Kelionė baigėsi.
barbė

2010-10-13 11:50:10

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Medis

Sukurta: 2010-10-22 16:20:45

Jei atvirai, tai - dienoraštinis pasakojimas, norėjau pasakyti, kad tai asmeninis potyris, išgyvenimas. Skaitant, juk negali įlįst į Jūsų dūšę ir pajaust tą,ką Jūs iš ties išgyvenot realiai ir rašant apie tai...Nepalikot erdvės skaitytojo fantazijai :)

Vartotojas (-a): Tikras Dearnis

Sukurta: 2010-10-19 14:50:22

Mėginu spėlioti po kokius kraštus čia keliaujama. Vienas jų berods vos keli kilometrai nuo manęs, kur dabar sėdžiu :) Bet gal visiškai klystu. Išmetus kai kurias smulkmes, kūrinys tikrai vertas dėmesio. Nors kai kurie sakiniai ir sausoki, tačiau ir tarp to balasto esama nemažai įtikinamų ir vaizdingų dalykų. Manau, kad kūrinys atitinka tai, ko reikalauta žaidimo taisyklėse.

Vartotojas (-a): spika

Sukurta: 2010-10-13 22:39:31

Įdomiai skaitėsi, tik gal kiek trikdė tie trumpi ir sausoki sakiniai, smulkmenos, kurios visai nereikalingos.

Vartotojas (-a): Rykštė

Sukurta: 2010-10-13 20:27:18

Smagi ekskursija po Žemaitiją. Atrodo, keliauji kartu su veikėjais :)

Tik man atrodo, kad kai kur per daug smulkinamasi, kalbama apie detales, kurios visai nėra svarbios.