Sūriom akim paduodu sapną, kažkam
Kažkur akimirkoj vingrioj, delnu šiltu paglostau
Kaktą, lai springsta garsas, bežlaugiant drėksiančiais
Lašais.

Stabdyki trapiąją akimirką, atodūsiais lankų
Bučiuok rankas, esi žmogus, o gal tik žmo,
Kuriu aš kvazimodus, pirštais – stipinais,
Suluošintus kuriu.

Jau susilydė ilgai tarnavus atmata, nelanko
Gus net apvaizdoj sunkioj, o aš tik kirtus per
Rankas paduodu tau sapnus kaip sąšlavas
Krūvoj.