Man širdis nesidaužo – nepyk,
Ji tik kartais nedrąsiai suspurda.
Kaip paukštelis įstrigęs lange
Tarp ledinių stiklų, aš jaučiuosi.
Ir drugeliai jau susukę kokonus,
Nebevirpa jų sparniukai many.
Kaip maža, sidabrinė boružė
Be taškelių ant kūno, esu aš.
Nebesidžiaugia akys kaip vakar,
Jau užgeso žvaigždutės jose.
O gal jų net nebuvom uždegę,
Tik galėjom matyt tamsoje.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2010-10-11 09:18:09
gal į moksleivių kūrybą būtų tinkamiau
Anonimas
Sukurta: 2010-10-11 08:55:55
Patiko, ypač du pirmieji posmai.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-10-10 22:21:15
Taip, metaforos iš tiesų gražios...
Vartotojas (-a): Baltas lapas
Sukurta: 2010-10-10 22:11:43
Jei širdis nesidaužo - suklusk,
Gal krūtinėj kažkas suspurdės?
Išsileiski paukščius iš širdies...
Teaplanko geriausius drauges
Kai dvi širdys susiplaka draugėn
Sušvinta akys ir sparnai žvaigždėm...
Anonimas
Sukurta: 2010-10-10 21:25:52
Jei teberašysi, po poros metų norėsi daug ką keisti arba darbą paliksi stalčiuje. Metaforos gražios, tačiau to juk nepakanka.
Anonimas
Sukurta: 2010-10-10 20:56:32
Pirmas ketureilis - užgriebė. Gražus išsisakymas.
Vartotojas (-a): nemune
Sukurta: 2010-10-10 20:40:42
jaukus užsivėrimas