Suskamba čaižus žadintuvo signalas. Pakeliu ranką ir, apgraibomis apčiuopusi laikrodį, spusteliu mygtuką. Guliu, vis dar negalėdama atsimerkti, ir mąstau apie šiandienos kelionę, dėl kurios taip prastai miegojau. Atsimerkusi suprantu, kad rytas dar labai ankstyvas, tad nėra kur skubėti. Pasirąžau, atsikeliu iš lovos, o balti naktinukai tuojau pat ima glostyti kelius. Įsispyrusi į šlepetes nuslenku į virtuvę ir įjungiu virdulį. Pro užuolaidų plyšį skverbiasi ryškūs saulės spinduliai ir siaura juosta apšviečia dulkių pašvaistę.
Ryto gaivališkumas užplūsta tik įžengus į balkoną. Klesteliu ant minkšto, dar tėvo pirkto krėslo ir sūpuodama kojomis žiūriu, kaip kyla kavos garų stulpelis, vis suvingiuodamas nuo vėjo gūsių.
Po kasdieninio ritualo apsirengiu, susišukuoju, dar kartą pasižiūriu į veidrodį ir pasiėmusi lagaminą keliauju į stotį. Nevažiuoju taksi ar savo automobiliu. Tiesiog žingsniuoju tuščia priemiesčio gatve, lydima lagamino ratukų bildėjimo.
Kai pasiekiu stotį, saulė savo raudoniu dažo pavienių namų stogus ir medžių viršūnes. Rudenėja. Aplink šurmuliuoja negausios žmonių gretos, pypsi kavos aparatai, kaukši batų kulniukai, kažkur netoliese sukrykščia vaikas.
Turėdama išankstinį bilietą, patraukiu perono link. Sustojimo vietoje, ant suolelio, sėdi vaikinas ir užvertęs galvą išpučia didžiulį dūmų kamuolį. Jo palto skvernai atsilapoję, šalikas laisvai kabaliuoja ant kaklo, o ryškiai raudona beretė susilieja su medžių viršūnėmis. Prieinu prie pat suolelio, o vaikinas su didele nuostaba žvelgia į mane. Nedrąsiai atsisėdu greta.
- Puikus rytas,- kvailai šypsodamasi suveblenu.
Vaikinas linkteli galva ir toliau pasimėgaudamas rūko cigaretę. Nieko jam nebesakau, tik niūniuoju praeitą savaitę operoje girdėtą melodiją. Rodos, kad vaikinas nė nepastebi ar apsimeta, kad jos negirdi.
- Traukinys Klaipėda - Peterburgas atvyksta į penktą peroną,- praneša balsas iš garsiakalbio.
Suskumbu atsistoti. Pasitaisau paltuką, skarą ir sugriebusi lagaminą už rankenos nekantriai laukiu traukinio. Pasigirsta nežymus bėgių traškesys ir galiausiai bildantys traukinio vagonai išsirikiuoja kaip vorelė bėgikų prie starto linijos. Žvilgteliu į bilietą – 7 vagonas, 3 kupė, 1 vieta. Susirandu savo „namuką“ ir kontrolieriui pateikiu bilietą.
- Geros kelionės, madam.
Įsitaisau patogiai savo vietoje. Išsitraukiu grotuvą ir užsimerkusi skęstu muzikos vandenyne. Neilgai trukus, mano pasiplaukiojimą sudrumsčia gretimos sėdynės bruzdėjimas. Pramerkiu akis ir greta išvystu tą patį vaikinuką, kurio beretė dažė šį rytą dar ryškesnėmis spalvomis. Pamatęs, kad spoksau, jis pakreipia galvą ir taip išsišiepia, jog nesusivaldžius pradedu kvatoti. Išsitraukiu ausines ir bandau užmegzti draugišką pokalbį:
- Rodos, ir vėl susitikom. Kuo tu vardu?
Vaikinukas nieko neatsako, tik šypsosi. Pasijaučiu visai nejaukiai lyg ne vietoje ir ne laiku išspjovusi kramtomąją gumą. Žiūriu į jį ir dar kartą paklausiu, koks jo vardas, bet atsakymo negaunu ir dabar. Tuomet jis nusiima pirštines ir pradeda kažką man rodyti pirštais. Po velnių, juk jis nebylys, o aš tai tik dabar supratau! Susigėstu. Dabar jau nežinau, kaip jam atsakyti, juolab nežinodama, ką jis pasakė. Tuomet vaikinas iš kišenės išsitraukia rašiklį ir ant kitos bilieto pusės užrašo:
„Sveika, aš Linas. Moku skaityti iš lūpų. Papasakok ką nors gražaus.“
Raštas kreivas ir vaikiškas, sukelia šypseną. Žvilgteliu į jį ir nedrąsiai pradedu pasakoti apie šios dienos rytą, apie saulę, apie kavos puodelį, apie nušalusius pirštų galiukus ir daug kitų smulkmenų. Jis tik klausosi ir linkčioja. Kai suprantu, jog pasakoju visiškus niekus, užsičiaupiu. Nebežinau, ką pasakyti. Vaikinas ant lapelio užrašo:
„Kaip manai, ar pasaulis pasikeistų, jei žmonės išmoktų klausytis?“
Klausimas mane sukrečia. Pradedu galvoti, ar žmonės iš viso moka klausytis, ar pastebi kiekvieno ryto garsus virtuvėje, kambaryje, ar supranta tai, ką jiems sako draugai, pažįstami ar visai svetimi. Galbūt kalbame sau, o pasaulio kalbos visai nesuprantame. Svarstymai mane tarsi užhipnotizuoja. Tuomet raudonkepuris spragteli pirštais man priešais akis ir tarsteli:
- Na, manau, pagaliau pasaulis išgirdo mane, o ne tik aš jį.