Trumpa akimirka, beveik kaip nieko,
Labai neteikiam jai reikšmės,
Tebus nakties saldžiausio miego,
Arba darbų skambios šlovės.

Mėgstam kalbėti apie laiką,
Toli nubėgusius metus,
Apie jo tėkmę – nuožmią, greitą,
Kuri įsukus neša mus.

Bet tik sustok, įsiklausyki!
Girdi, kaip gaudžia nuo balsų?
Nuo tylaus šnabždesio, kad myli
Iki beviltiškų  šauksmų.

Kažkur gal šūvis drasko tylą,
Ar sprogsta užminta mina
Ir ugnimi į dangų kyla
Neužbaigta žmogaus malda.

Tarp milijonų, milijardų
Laimingų, vargo prislėgtų,
Kuri jų turi tavo vardą,
Kurioj akimirkoje tu?

Gerai, jei ten, kur vaiko juokas,
Kur užstalės linksma daina,
Arba, kur darbas, gal net juodas,
Bet jis – tai tavo pareiga.

Nėra akimirkos bevertės,
Joj kiekvienoj esam visi,
Todėl į visą laiką žvelki,
Kaip į brangiausią, ką turi.

Trapioj akimirkos dalelėj
Nušvisk mažiausia šviesele,
Spindės tada motulė žemė
Taip pat ir tavo žvaigždele.