Ar būsi laimės krislelis tuštumoje,
užpildinčioje nežinią sraunia bangų idėja,
vis nepamirši nusijuokt prieš auštant,
ir atsikelsi ten kur širdis sąla,
nuo persivalgymo šviežiausių braškių.

Gal teiksies užklijuoti žodžių žaismą,
kaip mirgančių žuvų burelį, upelio pakrašty,
viršūnėm medžių tekina numesi rudenį,
po kojom paukčių ryto rasą geriančių,
pramerksi akį vėl be žadintuvo.

Kaip tau sutvertas šis pasaulis dūzgia,
pakibt gali ore svajone mylima,
pasiekti ir sugaut gražiausią pliūpsnį,
įrodymų kuriuos nešu tik tau,
jau nebepakeliu saldumo miego.