Man pasakyk, kodėl lemtingą kartą
tu nedrįsai pakalbinti  manęs –
ne mums  šį rudenį žolė išgelto,
nuliūdę lapai krenta į gatves ,
nes ten tavęs nėra prie jokių durų
ir mūsų šuo tylesnis šimtąkart,
per liūdną pabaigą lemtis  sukūrė –
ir liepė negyvenančiai gyvent.
slinks senas šuo paskui mane be žodžių -
vingriais takais, kur ėjote kartu.
žinau, kad klaus jo rudos akys godžiai,
kaip visada maldaujančiai , kur tu.