Santrauka:
Išgyvenau netrumpą laikotarpį, kai šis sapnas buvo nuolatinis. Ir žiauriai malonus.
Aš sapnuoju savo namus:
Žalio lauko nedidelę salą,
Kur boluoja pavargusios akys langų
Ir tik kelios pasenusios eglės siūbuoja.
Aš sapnuoju savo namus:
Pilko smėlio išdžiūvusias lysves,
Savo pėdas mažas vaikystės didžiuliam kieme
Ir sūpynių šešėlį šaly didelių ąžuolų.
Aš sapnuoju savo namus:
Ramų balsą išėjusio tėvo,
Jo dešimtmečiais mintus takus
Per viduržiemio sniegą ir vasaros žolę...
Aš sapnuoju savo namus:
Tylų rytą jaunystės šiltam patale,
Indų skambesį rankose mano mamos šimtadarbės,
Durų grigždesį, vis dar nekviečiantį keltis.
Aš sapnuoju savo namus
Ir jaučiuos, tarsi vėl tenai būčiau,
Kur kitų jau gyvenimą stebi langai
Ir kitų vaikyste dvelkia vasaros naktys...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2010-10-09 07:48:13
Įsigyvenimas į gražiausius praeities paveikslus. Praeities... Sujaudino. Nuoširdus ir apraudotas.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-10-08 22:01:43
Man prie tokių eilių tiktų švelni fortepijono muzika. Ilgesingai.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-10-08 19:21:54
Gražus namų sapnavimas, jautriai paliečiantis ilgesio stygas
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2010-10-08 18:58:01
Kažin ar gerai penkis kartus tas pats pasikartojimas? Norėtųsi vienodesnio skiemenų skaičiaus eilutėse. Pati mintis gera.