Vargsta smilgos palei kelią, -
Kas joms skyrė tokią dalią?
Nei saugos, nei oro gryno,
Kas tik nori smilgas mina.

Vienos dulkės - vargas juodas,
Nei vilties, anei paguodos.
Vargdienėlės tyliai nyksta.
Gal Dievulis ant jų pyksta?

Betgi, tolėliau ant kalno
Mato smilgos, kaip ant delno,
Auga kitos: gražios, purios -
Perlais tviska jų kepurės,

Švelnios rasos rytais prausia.
Gajos, dauginasi gausiai.
Kai, tuo tarpu, kelio smilgas
Sūrios ašarėlės vilgo.

Liūdnos šnara palei kelią,
Tyliai keikia savo dalią:
- \'\'Kiek ir ką reikės aukoti,
Kad galėtų bent kvėpuoti?\"