Su tavimi prie upeliuko kranto...
Ant medžio pasidavusio į srovę tebesėdžiu,
Tokia tikra, kad mirt gali!
Už rankų mudu laikomės susikabinę: kliedžiu.
Esi - nėra tavęs! - vogčia manam kely,
Iškyla milžinės pavasario svyruoklės..
Tenai kur tu ir aš, toks mažas - du sūpuojasi vaikai,
Sunku ir patikėti man! - verkt norisi kaip tu gražiai šypsaisi.
Ožiarage...
Ne lygu nuostaba prefilosofinė šviesi!
Kuždi į mano ausį tu paveikslą siurrealų..
O, Ožiarage.. Penkialapiai obelų žiedai!
Visus suvalgyčiau juos aš! - tu kad tik būtum mano.
Ožiarage, - ak!
O, Ožiarage...
Ožiarage!
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): uostinėtojas
Sukurta: 2010-10-13 09:51:04
Prefilosofinė - tai būklė iki filosofavimo. Būklė, kuomet pasijunti esąs nei ten nei čia. Blyksnis yra tatai, akimirka. Nušvitimo apžavai..
Vartotojas (-a): Madeleine
Sukurta: 2010-10-09 15:23:14
Daugtaškį sudaro trys taškai.
supuojasi --> sūpuojasi.
ne lygu --> nelygu (priešdėlis suteikia priešingą reikšmę, todėl rašoma kartu).
Kūrinio pabaigoje kiek per daug užsiaikčiojama, tačiau savitos žaismės kūrinys turi. Ir kreipinys 'ožiarage' yra žavus.
Vartotojas (-a): Liusija
Sukurta: 2010-10-08 20:01:46
Įdomu, jausminga.....
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-10-08 13:37:54
Lyg ir lyrika, lyg kreipimasis į savo išrinktąją. Man visai neblogai susiskaitė. Bet kas toje prefilosofija?