Kelionė baigėsi, kelias toliau vingiavo,
Prie jo žali laukai, rasota pakelė,
Ant aukšto stiebo suposi, lingavo
Trapus žiedelis, virpanti gėlė.
Ateik, vargu ar kitą besutiksiu,
Kur būtų mano sielai tokia artima,
Nuo tavo gero, šviesaus žvilgsnio,
Sušils man kiekviena dar likusi diena.
Grįžau į miestą išdidus, aukštai iškėlęs –
Štai mano rankoje gražiausioji gėlė!
Praeiviai šaipėsi, o vienas neištvėręs,
Įkandin sviedė – tai tiktai žolė.
Netiks jinai šauniai vestuvių puotai,
Netiks prie damų šnarančių šilkų,
Tik gryčioje, šalia beržinės šluotos,
Galėtumėt rymoti sau abu.
Na ir tegul, juk niekas dar nežino
Už kokių durų laimė slepiama,
Kas pakelės žolėj gėlelę atpažino,
Gal būt ir savąją suras joje.
p.s.
„Pakelės gėlę“ įvairiai galima suprasti. Man ji – mano vėlyvoji poezija.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2010-10-07 23:27:38
... :) ...kiekvienam sava gėlelė svarbu, kad širdį džiugintų
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-10-07 22:31:18
Taip, tikrai čia galimos įvairios interpretacijos. O juk lyrika ir yra pakelės gėlė, tai artima jūsų poezijai.
Vartotojas (-a): Meškienė
Sukurta: 2010-10-07 11:53:22
Ir mano sielai artima ši pakelės gėlelė...Labai patiko.
Anonimas
Sukurta: 2010-10-07 09:24:18
Įtikinamas, profesionaliai sulipdytas. Gražu, kad savęs neprievartaujant labai aiškios ir suprantamos tiesos išdsakytos.:)
Vartotojas (-a): Liepa
Sukurta: 2010-10-07 08:36:59
Labai gražiai parašyta, patiko...