Asfaltas it slidus ungurys praslysta pro priekinius automobilio ratus ir gulasi ant minčių rato, kaskart pažvelgdamas į rudenėjančius medžius. Raudoniu pasipuošė klevai, šermukšniai, vynvyčiai - gamta kvėpuoja rudenišku oru ir nuotaikom, kurių kartais  net nepastebim ar nenorim pastebėti.

Lapino pagalvė subliūkšta rytais kaip senos Lapės krūtinė, pasiekusi savo brandos sapno apogėjų, - it pernokę saldžiarūgščiai obuoliukai, kuriais kažkada žaidė putlios Lapiukų lūpos.

Lankstaus gluosnio  vygė seniai išėjo iš mados, tapo niekam  nebereikalinga. Dabar ji ramiai tūno olos kamputyje ir stebi visa tai, kas vyksta aplinkui.

Lapinas atidžiai apsižvalgo, įkvepia drėgnoko vakaro oro, norėdamas  sužinoti, pajausti, ar viskas tvarkoj, ar nieko įtartino aplinkui nėra. Gudruolis įtempia ausis ir seka, užfiksuodamas kiekvieną šnabždesį, kiekvieną oro virpesį, kiekvienos sausos šakelės trakštelėjimą.
Ten, pamiškės kaimo vištidėje, kudakuoja kvailos vištos ir visada pasipūtęs riebus gaidys.
„Pasipūtęs! -  su pašiepiančiu sarkazmu dar kartą pagalvoja Lapinas. - Bet iki tol, kol jis neatsidurs mano naguose arba, blogiausiu atveju, dideliame puode tarp bulvių ir kruopų."
„Tačiau..." - permetė mintimis gudruolis. Šiandien programa kita, salstelėjusi vanilė nebeatitinka jo ir  kitų mėsėdžių poreikių. Joje trūksta reikiamų sveikatą palaikančių komponentų ir reikalauja ne vien tik E621. Niekas nebesistengia vartoti sveikesnio  maisto: žliugina,  čiulpia ir seilėdamasis čepsi vienodai, nepriklausomai nuo nuotaikos ar nervinių ląstelių judėjimo krypties.

- Šiandien  nesikramsnoja įprastinis sultingas jautienos kotletas, jį  pakeitė dešrainiai, kopūstainiai ir kitokie  „ainiai", vietoj  natūralaus kiaušinio, ar sumuštinio su daktariška dešra ir namų šiltnamyje išaugintu pomidoru, ar salotos lapu, - periodiškai kartojame choru.
- Sakysite, tai - normalu? - paklausiame savęs ir tyliai sau atsakome:  
-  Kadangi gyvenimo ritmas yra toks intensyvus,  nespėjame apsižvalgyti ir pamatyti:
kad kaimynas jau važinėja su naujausiu  „Mersedesu", viršydamas greitį  miesto gatvėmis;
kad kaimyno kaimynas susituokė  jau su  kita, gal dvidešimčiai metų vyresne brunete, o gal ir jaunesne blondine, prieš tai legaliai įsigijęs, nežinia dėl ko, šautuvą;
kad renkame viską, kas pasitaiko po ranka, netgi musmires;
kad šaudome, gaudome, žudome viską iš eilės, nieko nesiklausdami;
niekam net nežinant ir neužuodžiant

Nosis ištinsta arba sloguoja įkvėpus žiedlapių aromato arba  sintetinių žiedadulkių, nuo kurių skauda sąnarius, šlubuoja atmintis, kankina nemiga.
- O gal tiesiog prisikvėpavome svetimos šalies didelio miesto zooparko  smarvės, smogo ir dulkių? - lyg atspėjęs mūsų mintis, pasufleruoja Lapinas.

Bet kur tau!

Niekas nenori išgirsti kitokios nuomonės, kitokios požiūrio ir prieštaravimų. Oda pašiurpsta klausantis iš kažin kurio namo devinto  aukšto nepaliaujamai ir garsiai trankančio LMTA studento mušamo būgno, kuris  retkarčiais nepataiko į ritmą, bet  „kala" atsakančiai iš širdies per ausų būgnelius, kad visi jį  girdėtų ir kikendami pro ašaras pasakytų:
- Koks Jis šaunus muzikantas, koks jis didis menininkas - Milžinas!

Tampame aukomis ne tik kitų, bet ir  savo užsispyrimo, perdėto  egoizmo šalininkais


P.S.
      
tss!


Oro balionas pakyla, nardo tarp termikų ir neaišku, kada vėl ramiai galės nutūpti,
prisišlieti prie mūsų biologinio centro padėties,
prie mūsų genties ištakų.

Uosto
Olos
-
o gal
ir
...

Narvo.