Dainuok, širdie, iš džiaugsmo man dainuoki,
Jaunystės miestą prieš save matau.
Padvelki, vėjau, ašaras nušluostyk,
Kad būčiau šioj akimirkoj ilgiau.

Tiesi lyg saulės spindulys Laisvės alėja,
Jos grindiny metus šiltus jaučiu,
Kurie prieš metų pusšimtį prabėgo,
Kaimo berniokui virstant studentu.

Čia taip gyvai istorija alsavo,
Gaubė dvasia anos dar Lietuvos,
Žinojom, esame namuose savo,
Paunksmėje lietuviškos kalbos.

Jaukus Žaliakalnis, mažos gatvelės
Ant Nemuno, Neries  krantų,
Jo parkas - Ąžuolynas žalias
Kvietė klajot lig paryčių.

Senamiesčio bažnyčių bokštai,
Rodės, prabils visais varpais,
Tiktai tylėjo, nors varis troško
Skambėti, gausti kaip kadais.

Liepsnojo žaros, su jom ir žmonės
Kartais nušvisdavo ugnim,
Tiktai užgesdavo svajonės,
Tarsi užlietos vandenim.

Pakilo Žalgiris į kovą,
Laimėta, gaudžia arena -
Sabonis! Kaunas! Žmonės ploja,
Nuščiuvus klausos Lietuva.

Visoms kartoms tu savas, jaunas
Kyli iš laiko pelenų
Pasaulis žino – kol bus Kaunas,
Netrūks krepšiniui milžinų.

Dainuok, širdie, iš džiaugsmo man dainuoki,
Jaunystės miestą prieš save matau,
Einu gatve ir gera taip svajoti,
Žodžius gražiausius vėlei rinkti tau.