Išėjau, nors už tos niūrios įstaigos langų pliaupė lietus. Dar tebebuvau gyvas, nors verkiant reikėjo E.
" Ir vėl nesusitvarko. Šimtus kredų sumokėjau, bet oro taip ir nesutramdo..." - įširdęs mintijau, bet netrukus susivaldžiau, o po to nukurnėjau lietaus prausiama gatve, žinodamas, kad nervindamasis oro nepakeisiu.
Maniau, kad konteineriai taps mano tikraisiais namais. Bet jie visi buvo užimti. Prie jų darbavosi kiti panašaus likimo žmogeliai kaip ir aš. Tie, kurie nieko nedirbo, buvo sulindę į ertmes po konteinerių dangčiais. Ten, regėjau, buvo visokio gėrio.
Konteineris, kurį buvau išsirinkęs, užimtas. Viduje sėdėjo mutantas sulankstyta geležine ranka. Galūnę puošė sodrios rūdys.
- Iš kur tu toks esi?
- Čchia azz guienu, - savo tarme atsiliepė "šeimininkas".
- Tai mano konteineris! - sušukau ir spyriau koja į konstrukciją su įžūliu gyventoju.
Dėžė susvirduliavo. Į veidą tvoskė sujudintų šiukšlių smarsas. Nusprendžiau, kad čia gyventi negalėsiu. Ne pati geriausia vietelė mirti. Todėl ištariau:
- Pasilik čia. Aš einu.
Būtybė nušvito:
- Dhekui. Azz lihsiu thau vysha gyvianymą schkolingas...
Palikęs svetimšalį išėjau ieškoti E.
Rasti elementų nebuvo lengva. Nusiminęs leidausi į vamzdyną. Ten susidūriau su mase benamių. Jie puolė mane nagrinėti, ieškodami tai, kas gali jiems praversti. Net nepajutau, kaip žmogėnai iš mano rankų išlupo kortelę, kurioje pastebėjau mirksinčią raudoną lempelę. Gyventi liko iš tiesų nedaug. Privalėjau paskubėti. Tačiau kelią užkirto organika, kuri troško mano žūties.